Niekas negali pasiklysti turėdamas šviesą prieš akis. Mažas jonvabalis ant žolės stiebo nutūpė ir prigludo prie kurtinančiai tylios nakties muzikos. Jis jautėsi vienišas, nors aplinkui jį naktyje švietė daug kitų jonvabalių ant kitų, trumpesnių ar ilgesnių žolės stiebų. Pakele ėjo žmogus. Jis buvo sulinkęs, atrodė, kad didžiausi sunkumai slėgė jo nugarą. Kiūtino lėtai, vingiuotu miško keliuku, aklinoje tamsoje, - jam kelią švietė tik menkučiai jonvabaliai, kurie buvo tarsi žymeklis, kad nepasiklystum, bet tam žmogui tai negelbėjo - jis buvo aklas. Jis tik jautė. Jautė, kad kažkas ten, tolumoje miško kelio yra, nežinojo nei kiek eiti nei ar iš vis tai pasiekiama. Žmogus galvojo, kad per sunki jo našta ant pečių, kad niekada nepasieks kelio pabaigos, kad pabaigos net nėra, taip pat nesusimastė del savo akių. Taip pat žmogus buvo ir kurčias. Kurčnebilys, pagalvojo jonvabalis, kaip man gaila šito žmogaus, jis nežino nei kur eina, nei girdi, jei kas kviestų, kaip jis suras naktyje degantį laužą, kad jam šviestų ir sušildytų. O žmogus ėjo. Atrodė, kad su kiekvienu žingsniu jam darėsi vis sunkiau ir sunkiau, jo nugara buvo sulinkus, keliai virpėjo, rankos sugrubę ir pūslėtos. Atrodė, kad dar žingsnis ir žmogus nukris. Jonvabalis galvojo : kaip man padėti šitam žmogui, jis nei mato nei girdi, jis niekad nenueis prie laužo. Kaip man jam padėti. Jeigu jis matytu aš jam pašviesčiau kelią ir nuvesčiau jį, jei jis girdėtų dūgsčiau jam prie ausies ir skrisčiau link laužo, o žmogus eitų iš paskos. Jis ilgai galvojo ir nusprendė : tyliai palinko maldoje, po to priskrido prie žmogaus ir įsirėmė visa savo jėga y žmogaus naštą. Ir keista, atrodo įvyko kažkas tikrai nepaprasta - žmogus atsitiesė visu savo ūgiu. Tada jonvabalis priskrido prie jo akių ir tyliai jas palietė ir įvyko dar vienas stebuklas - vargšsas žmogus praregėjo. Galiausiai gerasis jonvabalis priskrido prie žmogaus ausų ir pradėjo dūgsti jam maloniausią melodiją, kokią tik mokėjo… - žmogus pradėjo girdėti. Negalėdamas patikėti, kupinas džiugesio jis kalbėjo: iš kur, iš kur man tokia malonė, dabar aš galėsiu pasiekti šviesą naktyje, taip pat sušilti. Bet apsidaręs nustebo pamatęs, kad stovėjo šalia laužo, o aplinkui jį buvo giliai įspaustos jo pėdos - kiek ilgai jam teko eiti aplink Jį…
Kartais tereikia atsimerkti ir išgirsti ir Dievas jums nusisypsos nuostabiausia malonės šypsena :)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą