Taip. Gyventi - reiškia kentėti? O gal priešingai? Bet suprantama viena, tik kentėdamas žmogus tobulėja. O kodel? Kodel reikia plytos, ar smūgio, kad sutrintu tave kaip skruzdėlę, jog pamatytum save, įvertintum koks esi ir kur reikia keistis. Ar keistis reikia visą gyvenimą? Ar tai reiškia, kad nuolat kentėti skirta šiame gyvenime? Nemanau.
Kartą kalbėjau su viena vidutinio amžiaus moterimi, turinčia du sūnus mano metų. Ji man pasakojo daug savo gyvenimo atvejų, nutikimų, bet įsiminė labiausiai vienas: “iki 28 metų galvojau, kad galiu viską, maniau apie save, kad esu puiki, labai pervertinau savo asmenybę”. Bet kodėl? Kodėl taip yra? Žmogui tiek ilgai prireikia suprasti savo tikrąją vertę, nusileisti iš padangų and žemės, išlipti iš tos šlykčios puikybės. Dažniausiai pasipūtimas taip uždengia akis, tarsi skraistė, kad aplinkui lieka vien tik “aš”, vidinis super ego tampa visų svarbiausias. Žmogaus tvirtybė matuojama pagal jo nemokėjima įsiklausyti, nesitaikstymą, kompromisų nepriėmimą? Ne. Žmogaus tvirtybė yra jo vidinėje ramybėje, įsiklausyme, mokėjime išgirsti. Cinizmas tik kenkia, naikina, šlykštus bruožas. Bet kaip reikės būti sutraiškytam norint nebūti ciniku? Kiekvienas renkasi….
Gera yra turėti ramybę su Dievu. Jis atgaivina, pakelia prislėgtą, be Jo taip sunku. “Viešpatie, suteik man jėgų išdrysti prašyti Tavęs kančios kelio, kad tapčiau geresnis ir mokyčiausi, padėk man ištverti tai ko esu vertas ir ka gaunu”.
Sunku žmogui nesavame kailyje. Sunku įvertinti ką gauni, kai viskas ateina lengvai, tartum pavasario vėjas ar liepos lietus. Poezija, gražiausia klasikinė muzika, mokėjimas pajusti gamtos grožį, vertybės, asmenybės augimas? Argi to maža? Vaikai dažniausiai neįvertina savo tevų…bet juk as nebuvau tėvas, o tik tas vienas, balandis, kuris norėjo tik gero…
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą