Birželio 17 2009 06 17

Birželio 17, laikas taip bėga, kad sunku ir patikėti. Ar banalu butu pasakyti kaip upė? Nežinau, tik jaučiu, kaip nesuskaičiuojamai lekia dienos, viena po kitos, o mes vis sukames ratu… Bet gera iseiti is rato, eiti keliu, kurio nepažinai, bet kuris yra gyvenimo prasmė, tiesa, viltis, juk tik vienas Kelias toks.

Sedžiu, mastau, žiuriu pro langą. Darganota vasara. Pradžioje galvojau, kad taip turi buti, bet dabar susimasciau, kad tiesiog yra kaip yra, Dievas viska sutvarko taip kaip Jis nori. Nežinau kodėl žmogiškumas įgalina spręsti, kad mes geriau nei Jis žinome kaip turi būti. Tik kartais Jo nesuprantu. Jo valios. Jo meilės. Arba suprantu, bet nenoriu to priimti. Svarbiausia priimti, kad po to nebutų dar skadžiau, juk kiekviena išmokta pamoka gali būti aukso vertės, ypač jei ją išmokti galima ne per kančią, o išmintingai mokantis iš kitų…bet aš tik žmogus.

Skaičiau neseniai knygų keleta, D.Carnegey, žmogus, kuris mokė žmones kaip gyventi, kuris galvojo, kad geriau žino už kitus kaip gyventi, kaip pasiekti kalno viršūnę, sėkmę, laimę gyvenimę…ir tik vakar sužinojau, kad savo gyvenimą baigė savižudybe. Tiesiog pasikorė. Argi ne ironiška? O kodėl? Todel, kad gyveno, mastė ir mokė žmogiškai ir žmogiško, bet ne iš dvasinio suvokimo. Žmogus nesuvokia, kad pats is savęs yra niekas ir yra bejėgis kažką keisti, viskas nuo Dievo valios priklauso. Jėzus kartą pasakė savo mokiniams: “kuris gi is jūsų savo jėgomis sugebėtų sau bent per sprindį ūgio pridėti”. Ir kuris gi toks? :) Paprastas, realus dalykas, bet ir to nesugebame. Aš neprašau sutramdyti jūros audrų, nuleisti lietų iš dangaus arba atriekti gabalą žvaigždžių, o tik paprasto dalyko…pridėkite sau ūgio. Va tuo ir pasibaigia visas suvokimas: “aš galiu”. Aš, aš, aš, aš, aš, aš aš aššššššššššššš…….egoizmo begalybė.

Kartais pagalvoju, kad nebegalima tikėti žmonėmis. Išskaičiuotojai, apgavikai, netesi žodžio, pikti, keikunai, paleistuviai ir tt…bet ir aš toks pats. O Dieve, padėk man keistis, keisk mano širdį, nes iš savęs esu bejėgis.

Šv. Pranciškus asyžietis pasake: “Viešpatie, suteik man jėgų ne būti guodžiamam, o guosti, ne būti mylimam, o mylėti”. Suteik man stiprybes priimti kiekvieną kančią su džiaugsmu, mylėti priešus, laiminti tuos, kurie manęs nekenčia, atsisakyti savęs, savojo aš, senojo palaidūno klaidintojo, kaltintojo, toks yra šėtonas. Padėk man Jėzau būti panašiu į Tave!