Alyvų kalnas 2009 12 26

“Mano siela mirtinai nuliūdus” (Mt 26, 38). Taip, šiti Viešpaties žodžiai turi prasmę, bet juos išgyventi…išgyventi savimi, tai pajausti, bent mažytę dalelę to - pažinimas atneša skausmą, dalinai. Šiaip as džiaugiuosi be abejonės, juk mano Gelbėtojas gimė šią dieną, pasaulio išganytojas. Vieniems Jis džiaugsmas, Viltis, kitiems jis pajuoka ar papiktinimas, bet kas gali ištirti Viešpaties gelmes…? Bet be kita ko šitas laikas, kada viso pasaulio krikščionys džiūgauja man atneša ir apmastymus ir aš dar kartą suprantu “mano siela mirtinai nuliūdus” prasmę, gal ne giluminę, bet bent dalelę jos. Taip, niekur nesu sutikes tiek veidmainystės bei netikrumo kiek pas “brolius ir seseris”. Ne visus, bet…ar dėl to kentėjo Viešpats, Paulius rašė laiškus, o Timotiejus liejo vidines skausmo ašaras. Neaišku. Aišku tik tai, kad šviesa pasmerkta kentėti vidinę kančią, jei turi bent kruopelytę pažinimo bei Šventosios dvasios. Juk mokinys ne didesnis uz savo mokytoją..jeigu jie nekentė Jo, nekęs ir mūsų, galbūt net patys to nesuvokdami… baisu, kai žmonėse nėra Dvasios, kuri juos įtikintu dėl nuodėmės…

Žiūriu pro langą. Apėmė neapsakomas noras rašyti. Kartais taip būna, tiesiog, išlieti savo jausmus, mintis, širdį. Taip gal net paprasčiau nei kalbėtis su žmogumi, kai gali likti nesuprastas, bet čia jau kiti dalykai. Iš esmės tiesa viena, pasaulio akyse mes kvailiai, o jie išmintingi, aš tai suvokiu, bet geriau būti Žodžio vykdytoju, nei klausytoju, o kiek yra tokių, kurie vadina save krikščionimis, Kristaus mokiniai, bet jo nepažysta…keista…

Ir visgi…niekur nemaciau tiek netikrumo, kiek jo yra bažnyčioj… Bet aš vistiek nepaliausiu tikėjęs. Ne, ne Kristumi, o žmonėmis…aišku labiausiai turiu pats tikėti ir augti, kad galečiau kitais tikėti - Juk Kristus tikėjo iš meilės, nors žinojo, kad mes liksim tokie, kokie esam…tai glumina, tokia begalinė meilė…bet kartu ir nuostabu, laukiu tos dienos, kada susitiksiu su Juo…