Evangelijos šviesa tautos kultūroje

Pradžios 11 sk "Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba" ir "jie tarėsi: "pasistatykime bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!". Toliau "Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statyti miestą".
Taigi, kas taip svarbu, kas mus skiria vienas nuo kito, o kartu vienija, kodėl mes esam kas esam - lietuviai ar rusai, prancūzai ar ispanai. Kaip svarbu visgi tautai yra jos sąvastis, jos vidinės tradicijos, istorija, kultūra, praeitis - tai kuo gyvena tauta. Ar žmogui ne didžiausia širdgėla netekti savo Tėvynės, būti ištremtam į kitą kraštą, prarasti save, savo šalį, papročius? Ar tai nebuvo bausmė Izraeliui paskelbta dar pranašų? Jei tai nesvarbu, tai kas mus tada skiria nuo gyvulių, Afrikoje gyvenančių dramblių, kurie keliauja šimtus kilometrų, kirsdami net valstybių sienas, vien tam, kad gautų gėlo vandens? Ar ir mes pamiršę kas esame, dėl lengvesnio duonos kasnio paliksime save, savo žemę, tėvus ir važiuosime tarnauti kitataučiams? Mano manymu tai didžiausia dvasinė kova, o jei ir ne didžiausia, tai viena iš didžiausiu pasaulyje šiuo metu vykstančių. Sparti pasaulio asimiliacija, globalizacija, vienijimasis - tai iš tiesų nuostabu, bet reikia pažvelgti giliau, kas už to slypi. Viešpat Dievas juk ne veltui išskirstė pasaulio žmones po įvairias tautas.
Šių dienų Lietuvoje, o ir visam posovietiniam bloke (drasiai galiu kalbėti tik apie Lietuvos gyventojus) labai vertinama amerikietiška kultūra, tradicijos, Macdonalds mastymas. Mes lyg marionetės ar maži vaikai, kurie žiūri į didesnį žmogų ka jis darys, jį kopijuoja, perima jo elgesį, manieras, vertybes, bet žiūrint iš psichologinės pozicijos verta paminėti, kad dažniausiai mažas vaikas perima tai kas neigiama, nei tai kas teigiama. Aišku aš dar iki galo nesuprantu šito femoneno, bet taip yra. Todėl ir mes susižavėje vakarietiška kultūra kopijuojame viską kas "amerikietiška" dažnai pamiršdami kas tokie esame. Lietuvos Karalystė, vėliau LDK, buvusi viena didžiausių Europos valstybių, turtinga savo kultūra, praeitimi - tai musu valstybė, Lietuva. Šių metų vasario 16 dienos minėjime Lietuvos Respublikos Prenzidentė Dalia Grybauskaitė savo kalboje pasakė: "Išsivaduojant ir gaunant laisvę mums nebuvo pažadėta materialinė gerovė, geras būvis, bet buvo pažadėta laisvė". Tai yra didžiausias dalykas, kokį gali turėti žmogus - Dievo dovanotą laisvę. Todėl nesiremkine vien ekonominiu supratimu, veltui draskydami save aibe skaumų, užjūrio svajonėmis, amerikiešku stabu bei jo garbinimu, kuris kartais yra aukščiau šventos Dievo knygos Biblijos. Juk ir apaštalas Paulius tuometiniam Efezo vyskupui Timotiejui savo laiške jam rašo: 1 tim 6 sk 9- 10 eilutės "Kas trokšta praturtėti, pakliūva į pagundymą ir į pinkles bei daugelį kvailų ir kenksmingų geidulių, kurie paskandina žmones sugedime ir pražutyje. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, ju geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų". Matome kaip ruspestingai apaštalas perspėja jauną Timotiejų saugotis meilės pinigams. O dėl ko mes taip žavimės Amerika...?
Galima būtų toliau rašyti ir prirašyti pilnus puslapius pamastymų, minčių, bet jūs galų gale paklausite manes kokia gi viso šito prasmė ką aš čia kalbu? Jūs man pasakysite, kad esate Kristaus mokiniais ir priklausote Dievui ir Jo Bazžnyčiai, kad esate tikintys galų gale ir jums nerupi jūsų tautybė, vistiek jūs tikintys kur bebūtumėt, kuriame pasaulio krašte. Ir žinote, jūs būtumėt teisūs. Bet pažvelkime ko mokė Kristus? Kodėl apaštalas Lukas buvo gydytojas, o Paulius labai aukšto tam metui išsimokslinimo fariziejus? Matas muitininkas, o Petras ir Jonas žvejai? Kodėl? Ar ne todėl, kad kiekviena kultūra, tauta, mentalinė grupė, tradicija, kalba, priima tuos pačius dalykus skirtingomis pusėmis? Ar būtų graikas, tuo metu laikytas pagoniu ( I a. po KR) galėjęs ateiti pas žydą ir sakyti jam bei pasakoti apie žydų papročius, apipjaustymą, tradicijas Evangelijos šviesoje? Tikriausiai žydas jo nesuprastų, o gal net pasipiktintų. Todėl labai svarbu mums Evangelijos tarnams gyventi ir skelbti Evangeliją, Jos vertybes toje šalyje, kurioje gimėme, augame. Juk ne veltui Viešpats mums davė gimti Lietuvoje, o ne Pvz. Afrikoje. Kodėl kai kurie, kaip tie viendmainiai Rašto aiškintojai nori plaukti per jūrą, kad išgelbėtų vieną sielą, sudėti visas pastangas pasaulio tolybėms, o šalia kenčiančio ar stokojančio kaimyno jie net nemato. O gal nenori matyti? Taigi, esame lietuviai, todėl jais ir likime, ir jei ne dėl meilės Tevynei, tai bent dėl meilės Kristui ir Jo Evangelijai, tam, kad galėtume prieiti prie kuo daugiau žmonių, suprasti lietuvišką mastymą, perteikti žmonėms Gerają Naujieną jiems suprantamu būdu bei išorine - dvasine kalba. Nebūkime kaip tie, kurie pamiršę viską, dėl susikurtų materialinių iliuzijų, veltui save apgaudinėja bėgdami ieškoti lengvesnio pragyvenimo, tenais pasilieka, asimiliuojasi ir tampa žmogumi palaužtu stuburu, išdavusiu savo prigimtį, pamynusiu Viešpatį - juk Jis ne veltui norėjo, kad gimtume Lietuvoj, o ne Amerikoj, Anglijoj, Airijoj ar kur kitur. Kai 1939 m. J. Urbšys nuvažiavo į Maską dvišalėms deryboms dėl Savitarpio Pagalbos sutarties sudarymo ir jos sąlygų bei laisvo pokalbio per pertrauką su Stalinu metu jie kalbėjo apie tautas ir jų santykius, Stalinas nusistebėjo: "kaip jūs lietuviai, buvę tokia galinga ir didi valstybė taip lengvai perimate lenkiškus, rusiskus dalykus. Mes va gruzinai išlaikome savo tradicijas". Man šitie diktatoriaus žodžiai giliai įsmigo ir sujaudino, bet ar tai ne tiesa?
Todėl nežiūrėkime į tai ko neturime, o stenkimės, čia, Lietuvoje savo darbu, gyvenimo pavyzdžiu, kalba skelbti Evangeliją, Kristų, Jo meilę. Neneškime savo sugebėjimų Amerikos ir vakarų matiarelizmui ir tai tuštybei, pinigų Mamonos stabui. Tik gyvendami čia, mokindamiesi, būdami gerais šeimos žmonėmis, geromis mamomis, tėtčiais, stipriomis krikščioniškomis šeimomis, augindami dorus vaikus, būdami stropūs darbininkai, klusnūs valdžiai, mylintys Viešpatį ir aplinkinius gydytojai, teisininkai, statybininkai, siuvėjai ar politikai, visuomenės veikėjai, akademikai, policininkai, bet kuo, kuo bebūtume, tik savo pavyzdžiu, čia, Lietuvoje mes galime skelbti Kristaus žinią, nešti Jo meilę, liūdydami apie Jo prisikėlimą - nes tai mūsų, kiekvieno pašaukimas. Tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso kokia bus mus supanti aplinka. Ir didžiausia tarnystė Dievui yra ne bažnyčios kaip organizacijos viduje, bet pasaulyje, už baznyčios ribų, kur žmonės gyvena, vargsta, skursta, badauja, kenčia, nepažysta Gyvojo Dievo, Evangelijos, negirdėję Gerosios Naujienos. Todėl eikime drasiai į priekį, veržkimės į tobulumą, į Kelią, į kurį mes esame pašaukti. Linkiu kiekvienam išlikti tikram lietuviui, mylint savo šalį, o svarbiausia mus aplink supančius brolius bei seseris ir visus žmones, ir tai kas mus supa... Amen.

Šlovė ir garbė mūsų Dievui Tėvui, Jo Sūnui ir Šventąjai dvasiai. Amen.