Būkite pasveikinti broliai ir seserys Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Netikinčiuosius, dvejojančius bei abejojantiems tiesiog siūlau kartu leistis į apmastymus.
Jau seniai širdyje kirbėjo viena mintis. Dvasia nuolat klibino primindama, o protas tiesiog revoliucingai priešinosi tam, kas žmonėse vadinama BAIMĖ. Šį kartą noriu pakalbėti apie baimę.
Nuo seno, kiekvienos tradicijos bažnyčiose (tiek Romos katalikų, tiek evengeliškose, tiek daugumoje kitų) yra žalojamas žmogus vienu atžvilgiu. Tiksliau ne kiek žalojamas, o sėjamas tikėjimas paremtas baime. Baime pragaro, amžinų liepsnų, karšto katilo ir t.t Šiuolaikinio išsilavinimo ir proto žmogui tai atrodo absurdiška ir su Dievo įvaizdžiu visiškai nesiderina, bet dar visai neseniai bažnyčiose aidėdavo pamokslai, kurių trečdalis turinio sudarydavo gasdinimai pragaro liepsnomis. Galiu pasakyti viena, kad toks tamsuoliškas Hado - Pragaro supratimas tinka tik viduramžiams. Nors kur čia viduramžiai...dar tą tenka girdėti ir šiomis dienomis! Aną sekmadienį girdėjau, per krikščionių šventę, Kristaus gimimą!
1)Noriu paraginti visus krikščionis išsilaisvinti iš baimės, kuri jus slegia. Viešpats Dievas nėra baimės Dievas, o meilės. Biblija sako: "Ten kur yra baimė, ten nėra meilės, nes meilė išveja baimę".
2) Raginu jus liautis mastyti apie Dievą kaip apie verslininką baudėją, kuris atlyginą geru už gerą poelgį, blogu už blogą. Dievas nėra verslininkas ar koks pinigų keitėjas. Jis ne žmogus, kad taip elgtūsi. Kaip ribotai žmogaus mastymas sutalpina Dievą į savo pasaulį! Dievas nesiremia santykiai - "aš tau, tu man arba "akis už akį"".
3) Raginu liautis ir prabilti savo pamokslininkams apie žalą, kurią jie daro savo pamokslais, nuolatos kalbėdami apie Dievą verslininką, apie amžinas sieros kančias verdančiame ugnies ežere. Toks pažodinis Rašto supratimas yra absoliutus jo nesupratimas! Gi ar ne apie dvasinę būseną kalbama tai?
4) Raginu susimastyti koks jūsų tikėjimas? Ar jūs tikite Jėzumi Kristumi, einate į bažnyčią - savo bendruomenę, nes bijote amžino pragaro, ar einate, nes MYLITE JĖZŲ KRISTŲ? Jei tai darote iš baimės, tai veltui statote savo tikėjimą ant baimės pamatų! Baimę ir "Dievo verslininko" įvaizdį mūsų mintyse kuria blogis (velnias), bei netinkamas ir fundamentalus (pažodinis) Dievo Žodžio interpretavimas.
5) Pati baimės esmė yra ta, kad su baime žmogus niekada netaps laisvas. Tik išsilaisvines žmogus iš baimės, iš prietarų, pradėjęs šviesiai mastyti taps laisvas...
Amen.
2011 m. gruodžio 27 d., antradienis
2011 m. gruodžio 25 d., sekmadienis
Viešpats gimė - Aušrinė žvaigždė patekėjo...
Sveikinu visus Viešpaties Kristaus gimimo dienos proga. Būkite pilni vidinės ramybės, džiugesio ir palaimos bei artimos draugystės su Juo. Gerų ir jaukių švenčių :)
2011 m. lapkričio 15 d., antradienis
Apie egozrcizmą ir piktasias dvasias
Ramybė jums ir malonė broliai ir seserys bei apsauga Viešpaties Kristus Jėzaus vardu. Būkite palaiminti Jo vardu.
Netikintiems taip pat linkiu ramybės, gal ką atrasit kas jums pasirodys įdomu perskaityt.
Jau kuris laikas vis jaučiu Dvasios paraginimą apmastymams apie egzorcizmą, kuris yra praktikuojamas pasaulyje. Daug žmonių, visame pasaulyje patiria įvairių baimių, viduje neranda ramybės. Kartais taip yra iš baimės, kartais dėl kitų priežaščių. Daug kas bijo. Bijo būti apsėsti...net ir tikintieji, kurie sąkosį pažįstą Kristų bijo būti apsėsti - tenka man girdėti tokių dalykų. O dar neseniai visai Lietuvoje lankėsi žymus prancūzas, demonoligijos mokslų daktaras, Romos vikaro įgaliotas ir pasakojo žmonėms apie apsėdimus velnius, rinko pilnas VDU (Vytauto Didžiojo universiteto) sales, taip pat kitų Lietuvos miestų sales.
Man labai liūdna matyti kaip žmonės leidžiasi lengvai įtikinami įvairių dalykų. Argi brangieji esame lengvatikiai? Juk pažiūrėkime ką turime! Turime amžiną ir nemirtinga Dievo Žodį - Bibliją, kurioje pats Dievas per įvairius žmones mums prašes, kad mokėtume atskirti tiesą nuo melo. Pabandykime šiandien pažiūrėti kelis svarbiausius esminius dalykus apie egzorcizmą, demoniškus velnio apsėdimus, vidines baimes būti apsėstam, kas yra apsėdimas apskritai ir ką Dievas per Bibliją mums sako apie tai:
1) Jokia piktoji dvasia negali apsėsti tikinčiojo, nes mus saugo pats Dievas - Šventoji Dvasia esanti mumyse! I Pt 5 sk 8 - 9 eil "būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. PAsipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje". Taigi, nors velnias slankioja aplink ir tyko mus praryti, kad sunaikintų, bet mes turime jam galią ir velnias NEGALI mūsų paliesti. štai ką sako Dievas: Šventoji Dvasia yra Dievo antspaudas mumyse: "Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo Evangeliją - ir įtikėję Juo, esate užanspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui", Ef 1,13-14.. PAts Dievas - Šv. Dvasia gyvena tikinčiuosiuose, esame UŽANSPAUDUOTI ir dėl to velnias mums neturi galios ir mūsų apsėsti negali. Žmogus, kuris tiki Kristų ir yra su Juo bei turi JO Dvasią NEGALI BŪTI APSĖSTAS, TAI NEĮMANOMA!
2) Žmogus gali būti sugundytas velnio ir nusidėti arba atitolti nuo Viešpaties iš vis. Tuo atveju Šv. Dvasia iš žmogaus nepasitraukia niekur ir Dievas Jos atgal nepasiima, ko pasekoje žmogus nėra apsėstas, bet tam tikra prasme atitolęs nuo Dievo jis vykdo jau ne Dievo darbus. I Kor 5 sk 5 eil sako: Atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties JĖzaus dieną". Kontekstas šio skyriaus kalba apie žmogų, kuris SISTEMINGAI, diena iš dienos, nuolat gyvena su nuodėme, to skyriaus atveju - paleistuvystėje. Toks asmuo, kaip parašyta netampa apsėstas ar praradęs Dvasią, bet kūnu tarnauja jau ne Dievui, o velniui, bet Dvasios niekas negali išplėti iš žmogaus (juk Biblija sako: nei kunigaikštystės, nei dar kas neišplės mus iš Jo rankų). Esame amžiais jo.
3) Romos katalikų bažnyčia, bei stačiatikių bažnyčia turi tam tikrus ritualus, kurie skirti velnio - piktųjų dvasių išvarymui iš asmens. Aš jums drasiai, kurie tiki Kristaus vardą pareiškiu - netikėkite tuo ir nesileiskite apgaunami! Kodėl taip sakau?
1) Sakau, nes Roma teigia, jog piktasias dvasias išvaryti gali tik vyskupo paskirtas egzorcistas ir tik jis turi galią.
2) Taip pat, kad įvairių šventenybių pagalba, kaip pvz. - kryžius, švestas vanduo ir kitokia atributika naudojama ritualo metu,
3) taip pat SVARBIAUSIA: "KAD TIK KUNIGAS SU SPECIALIU VYSKUPO PAVEDIMU TURI TAM GALIĄ" - TAIP MOKO ROMOS bažnyčia.
4) Taip pat, kad ROmos bažnyčia piktasias dvasias - velnią bando išvaryti įvairių šventųjų bei Kristaus mamos Marijos pagalba, pvz. naudojant formulę net - Šv.Marija apsaugok šį žmogų ir pan.
Taigi brangieji, šitie keturi pagrindiniai dalykai neturi absoliučiai jokio pagrindo Dievo Žodyje - Biblijoje, tai yra GRYNAI IŠSKIRTINAI ROMOS bažnyčios susigalvotas dalykas, taisyklės. Jie sukūrė šias taisykles. Nei Kristus, nei apaštalai tokių dalykų nemoko. Pažiūrėkim ką sako JĖzus Kristus ir apaštalai apie dvasias, jų išvarymą, dvasių atpažinimą, apsėdimą ir kokie asmenys gali išvarinėti dvasias:
1) Kiekvienas tikintysis, kuris turi ŠV. Dvasią gali ir turi jėgą Kristaus Jėzaus vardu išvaryti velnią iš, bet kurio žmogaus, bet kurio apsėsto. Reikia tik tikėti, nes be tikėjimo nieko nėra įmanoma. Tvirto tikėjimo ir Jo vardu nieko nebijoti ir dvasios jums paklus. Biblija sako: LK10, 17 ir 20 " Septyniasdešimt (mokinių) sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: "Viešpatie, mums paklūsta net demonai DĖL TAVO VARDO" ir 20 eilutė: "Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje". Taigi, Jėzaus Kristaus vardu liepiu tau: eik šalin šėtone!
2) Kodėl piktųjų dvasių - velnio išvarymas iš žmogaus gali būti neveiksmingas? O gi pažiūrėkim: Apaštalų darbuose yra tokia istorija: "„kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Jėzaus vardą, sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius". Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?" Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas". Romos bažnyčia naudojasi šita eilute dėl žmonių neišmanymo ir teigia, kad taip gali ir jums nutikti, kurie esate Kristaus! Bet atkreipkite dėmesį į šio sakinio žodžius, kur žydų egzorcistai sako, kad jie liepia velniui išeiti Jėzaus vardu, Kurį skelbia PAulius. Pažiūrėkim skvarbiu protu, gi tuo aiškiai parodyta, kad jie netikėjo patys Kristumi Jėzumi, o tik norėjo pasipelnyti iš to, todėl ir neturėjo galios piktosioms dvasioms. BE TIKĖJIMO KRISTUMI - ASMENINIO RYŠIO SU JUO neįmanoma nieko. Jėzus sako mums evangelijoje: "be manes jūs negali nieko neveikti". Taigi, nesileiskime klaidinami ROmos mokytojų, kurie jus klaidina ir laiko "velnių išvarymo monopolį" savo rankose ir apgaudinėja neišmanėlius. NEBŪKITE JŪS NEIŠMANĖLIAIS!
3) LABAI LABAI svarbu suprasti, kad šių, o ir anų dienų epochoje ir dabar žiūrint į Raštą ir suprantant JĮ reikia žiūrėti alegorijos. Būtent, kad jūs galite surasti daug netikrų stebukladarių ir šarlatanų, kurie išvarinėja velnius dėl pinigų ar nežinia kokius cirkus darymami. Būkite budrūs, Biblija mums sako: "ištirkite dvasią, ne kiekviena dvasia tikėkite. Nes kiekviena dvasia, kuri neigia Jėzų Kristų yra iš antikristo". Tik JĖZAUS KRISTAUS VARDU ĮMANOMA išvaryti velnią!
Taigi, kad Jėzaus pasakymas - "PRIKELKITE MIRUSIUS, ATVERKITE AKIS AKLIEMS, AUSIS KURTIEMS, GYDYKITE LIGONIUS, APVALYKITE RAUPSUOTUOSIUS, GYDYKITE LIGONIUS". Ką tai reiškia mums? O gi, kad ir šiandien mes tai darome, šiandien mes tai darome, kiekvienas, kuris tiki Kristaus vardą, yra Jame, Evangelijos žinia turi tą galią. Kas gi tiek mirusieji, jei ne tie, kurie dar nepažįsta Kristaus ir yra mirę nuodėmėse? KAs tie akli, jei ne tie, kurie nepažįsta Kristaus ir nemato Jo? Kas tie kurti, jei ne tie, kurie negirdi jūsų skelbimo? Kas gi tie, kurie serga, nes nepažįsta Viešpaties ir dvasioje serga dėl to? KAs raupsuotieji, jei ne tie nuodėmingi, kurie dar nėra apvalyti Jėzaus Kristaus krauju per tikėjimą? Kas gi tie ligoniai, jei ne visi aukščiau išvardinti mirę ir negaluojantys?
OGI SAKAU JUMS, mes turime galia prikelti mirusius ir išvaryti demonus ir ta jėga slypi Evangelijos žinioje. Tariu tau: Tikėk Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Jo Auka ant kryžiaus ir tapsi baltas kaip sniegas, praregėsi, bei visi apsėdimai dings, tapsi Jo vaiku :). Sakau jums, juk ir Biblija sako, kad kievienas, kuris nėra JO bei yra klaidžiamokslių, kurie neturi pagrindo Biblijoje suvedžiotas jau automatiškai tarnauja velniui ar yra jo apakintas, jo žabanguose ir yra apsėstas tam tikra prasme. Taigi, susimastykime! :)
PAskutinis dalykas yra tas, kad žmogus turi garbinti vieną vienintelį Dievą, GYVą, Dvasią, ir šalintis nuodėmės. O, jei jus viduje degina karštis krūtinėje tarsi, kažkokia keista ugnis tarsi, tai žinokite, kad tai išbandymas, nemanykite, kad tai iš blogo, nes tai jums išbandyti. Taip rašo mums Dievas per PAulių. Garbinti reik vienintelį Dievą, negarbinkite Jo tarnų - šventųjų, Marijos, angelų, nes ne jie jums padės. Jei taip darote vis dar esate velnio žabanguose ir jis jums akis užvėręs. Atsimerkite ir suklupkite prieš vienintelį Dievą. Taip pat jokie šventinti vandenys, kryželiai, relikvijos ar specialios maldos formulės - ritualai jūsų neišgelbės ir iš jūsų velnio neišvarys. Tai grynai pagoniški dalykai, tai neturi nieko bendra su tuo ką jau anksčiau jums kalbėjau iš Biblijos, kai ateinama ir tariama: Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau eik šalin šėtone!, ir piktasis traukiasi išsigandęs Jo vardo. Jei pasikliaujate visais tai dalykais - kryželiais, vandenim švestu, relikvijomis ir t.t.t, tai taip tik apgaudinėjate save. Traukitės nuo nuodėmės, atgailaukite ir palikite nuodėmę ir velnias jums neturės jokios įtakos. IR atminkite, kurie esate Kristaus ir turite Šv. Dvasią nebijokite būti apsėsti, nes Dievas to neleis!
Tai tiek šiam kartui, labai trumpai, be galo plati tema ir neįmanoma visko aprėpti vienu kartu. Labai viliuosi, kad tie, kurie bijote, nustosite bijoti būti apsėsti ir pasitikėsite Dievu - Šv. DVasia, kuria esatę užanspauduoti ir, kuri liudija jums, kad esate Jo (Romos bei stačiatikių bažnyčios hierarchai trokšta jūsų tamsumo (nežinojimo) ir baimės, taip jie gali jus valdyti dėl savo pelno), kurie tiki pagoniškais ritualais suprasite, kad reikia gyvo tikėjimo, kurie tiki gyvu Kristumi ir toliau stovės tikėjime ir sustiprės tikėjime.
Ramybės jums broliai ir seserys Kristaus vardu. Amen.
Netikintiems taip pat linkiu ramybės, gal ką atrasit kas jums pasirodys įdomu perskaityt.
Jau kuris laikas vis jaučiu Dvasios paraginimą apmastymams apie egzorcizmą, kuris yra praktikuojamas pasaulyje. Daug žmonių, visame pasaulyje patiria įvairių baimių, viduje neranda ramybės. Kartais taip yra iš baimės, kartais dėl kitų priežaščių. Daug kas bijo. Bijo būti apsėsti...net ir tikintieji, kurie sąkosį pažįstą Kristų bijo būti apsėsti - tenka man girdėti tokių dalykų. O dar neseniai visai Lietuvoje lankėsi žymus prancūzas, demonoligijos mokslų daktaras, Romos vikaro įgaliotas ir pasakojo žmonėms apie apsėdimus velnius, rinko pilnas VDU (Vytauto Didžiojo universiteto) sales, taip pat kitų Lietuvos miestų sales.
Man labai liūdna matyti kaip žmonės leidžiasi lengvai įtikinami įvairių dalykų. Argi brangieji esame lengvatikiai? Juk pažiūrėkime ką turime! Turime amžiną ir nemirtinga Dievo Žodį - Bibliją, kurioje pats Dievas per įvairius žmones mums prašes, kad mokėtume atskirti tiesą nuo melo. Pabandykime šiandien pažiūrėti kelis svarbiausius esminius dalykus apie egzorcizmą, demoniškus velnio apsėdimus, vidines baimes būti apsėstam, kas yra apsėdimas apskritai ir ką Dievas per Bibliją mums sako apie tai:
1) Jokia piktoji dvasia negali apsėsti tikinčiojo, nes mus saugo pats Dievas - Šventoji Dvasia esanti mumyse! I Pt 5 sk 8 - 9 eil "būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. PAsipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūsų broliai pasaulyje". Taigi, nors velnias slankioja aplink ir tyko mus praryti, kad sunaikintų, bet mes turime jam galią ir velnias NEGALI mūsų paliesti. štai ką sako Dievas: Šventoji Dvasia yra Dievo antspaudas mumyse: "Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo Evangeliją - ir įtikėję Juo, esate užanspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo užstatas iki nuosavybės atpirkimo Jo šlovės gyriui", Ef 1,13-14.. PAts Dievas - Šv. Dvasia gyvena tikinčiuosiuose, esame UŽANSPAUDUOTI ir dėl to velnias mums neturi galios ir mūsų apsėsti negali. Žmogus, kuris tiki Kristų ir yra su Juo bei turi JO Dvasią NEGALI BŪTI APSĖSTAS, TAI NEĮMANOMA!
2) Žmogus gali būti sugundytas velnio ir nusidėti arba atitolti nuo Viešpaties iš vis. Tuo atveju Šv. Dvasia iš žmogaus nepasitraukia niekur ir Dievas Jos atgal nepasiima, ko pasekoje žmogus nėra apsėstas, bet tam tikra prasme atitolęs nuo Dievo jis vykdo jau ne Dievo darbus. I Kor 5 sk 5 eil sako: Atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties JĖzaus dieną". Kontekstas šio skyriaus kalba apie žmogų, kuris SISTEMINGAI, diena iš dienos, nuolat gyvena su nuodėme, to skyriaus atveju - paleistuvystėje. Toks asmuo, kaip parašyta netampa apsėstas ar praradęs Dvasią, bet kūnu tarnauja jau ne Dievui, o velniui, bet Dvasios niekas negali išplėti iš žmogaus (juk Biblija sako: nei kunigaikštystės, nei dar kas neišplės mus iš Jo rankų). Esame amžiais jo.
3) Romos katalikų bažnyčia, bei stačiatikių bažnyčia turi tam tikrus ritualus, kurie skirti velnio - piktųjų dvasių išvarymui iš asmens. Aš jums drasiai, kurie tiki Kristaus vardą pareiškiu - netikėkite tuo ir nesileiskite apgaunami! Kodėl taip sakau?
1) Sakau, nes Roma teigia, jog piktasias dvasias išvaryti gali tik vyskupo paskirtas egzorcistas ir tik jis turi galią.
2) Taip pat, kad įvairių šventenybių pagalba, kaip pvz. - kryžius, švestas vanduo ir kitokia atributika naudojama ritualo metu,
3) taip pat SVARBIAUSIA: "KAD TIK KUNIGAS SU SPECIALIU VYSKUPO PAVEDIMU TURI TAM GALIĄ" - TAIP MOKO ROMOS bažnyčia.
4) Taip pat, kad ROmos bažnyčia piktasias dvasias - velnią bando išvaryti įvairių šventųjų bei Kristaus mamos Marijos pagalba, pvz. naudojant formulę net - Šv.Marija apsaugok šį žmogų ir pan.
Taigi brangieji, šitie keturi pagrindiniai dalykai neturi absoliučiai jokio pagrindo Dievo Žodyje - Biblijoje, tai yra GRYNAI IŠSKIRTINAI ROMOS bažnyčios susigalvotas dalykas, taisyklės. Jie sukūrė šias taisykles. Nei Kristus, nei apaštalai tokių dalykų nemoko. Pažiūrėkim ką sako JĖzus Kristus ir apaštalai apie dvasias, jų išvarymą, dvasių atpažinimą, apsėdimą ir kokie asmenys gali išvarinėti dvasias:
1) Kiekvienas tikintysis, kuris turi ŠV. Dvasią gali ir turi jėgą Kristaus Jėzaus vardu išvaryti velnią iš, bet kurio žmogaus, bet kurio apsėsto. Reikia tik tikėti, nes be tikėjimo nieko nėra įmanoma. Tvirto tikėjimo ir Jo vardu nieko nebijoti ir dvasios jums paklus. Biblija sako: LK10, 17 ir 20 " Septyniasdešimt (mokinių) sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: "Viešpatie, mums paklūsta net demonai DĖL TAVO VARDO" ir 20 eilutė: "Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje". Taigi, Jėzaus Kristaus vardu liepiu tau: eik šalin šėtone!
2) Kodėl piktųjų dvasių - velnio išvarymas iš žmogaus gali būti neveiksmingas? O gi pažiūrėkim: Apaštalų darbuose yra tokia istorija: "„kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai mėgindavo piktųjų dvasių apsėstiesiems prišaukti Jėzaus vardą, sakydami: „Aš jus saikdinu per Jėzų, kurį skelbia Paulius". Taip darė vieno žydų vyresniojo kunigo Skėvo septyni sūnūs. Bet piktoji dvasia jiems atšovė: „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?" Ir žmogus, turįs nelabąją dvasią, užpuolė juos, apgalėjo vienus bei kitus ir taip nutąsė, jog jie nuogi ir sužaloti turėjo bėgti iš anų namų. Tatai sužinojo visi žydai ir graikai, gyvenantys Efeze. Visus pagavo baimė, o Jėzaus vardas buvo išaukštintas". Romos bažnyčia naudojasi šita eilute dėl žmonių neišmanymo ir teigia, kad taip gali ir jums nutikti, kurie esate Kristaus! Bet atkreipkite dėmesį į šio sakinio žodžius, kur žydų egzorcistai sako, kad jie liepia velniui išeiti Jėzaus vardu, Kurį skelbia PAulius. Pažiūrėkim skvarbiu protu, gi tuo aiškiai parodyta, kad jie netikėjo patys Kristumi Jėzumi, o tik norėjo pasipelnyti iš to, todėl ir neturėjo galios piktosioms dvasioms. BE TIKĖJIMO KRISTUMI - ASMENINIO RYŠIO SU JUO neįmanoma nieko. Jėzus sako mums evangelijoje: "be manes jūs negali nieko neveikti". Taigi, nesileiskime klaidinami ROmos mokytojų, kurie jus klaidina ir laiko "velnių išvarymo monopolį" savo rankose ir apgaudinėja neišmanėlius. NEBŪKITE JŪS NEIŠMANĖLIAIS!
3) LABAI LABAI svarbu suprasti, kad šių, o ir anų dienų epochoje ir dabar žiūrint į Raštą ir suprantant JĮ reikia žiūrėti alegorijos. Būtent, kad jūs galite surasti daug netikrų stebukladarių ir šarlatanų, kurie išvarinėja velnius dėl pinigų ar nežinia kokius cirkus darymami. Būkite budrūs, Biblija mums sako: "ištirkite dvasią, ne kiekviena dvasia tikėkite. Nes kiekviena dvasia, kuri neigia Jėzų Kristų yra iš antikristo". Tik JĖZAUS KRISTAUS VARDU ĮMANOMA išvaryti velnią!
Taigi, kad Jėzaus pasakymas - "PRIKELKITE MIRUSIUS, ATVERKITE AKIS AKLIEMS, AUSIS KURTIEMS, GYDYKITE LIGONIUS, APVALYKITE RAUPSUOTUOSIUS, GYDYKITE LIGONIUS". Ką tai reiškia mums? O gi, kad ir šiandien mes tai darome, šiandien mes tai darome, kiekvienas, kuris tiki Kristaus vardą, yra Jame, Evangelijos žinia turi tą galią. Kas gi tiek mirusieji, jei ne tie, kurie dar nepažįsta Kristaus ir yra mirę nuodėmėse? KAs tie akli, jei ne tie, kurie nepažįsta Kristaus ir nemato Jo? Kas tie kurti, jei ne tie, kurie negirdi jūsų skelbimo? Kas gi tie, kurie serga, nes nepažįsta Viešpaties ir dvasioje serga dėl to? KAs raupsuotieji, jei ne tie nuodėmingi, kurie dar nėra apvalyti Jėzaus Kristaus krauju per tikėjimą? Kas gi tie ligoniai, jei ne visi aukščiau išvardinti mirę ir negaluojantys?
OGI SAKAU JUMS, mes turime galia prikelti mirusius ir išvaryti demonus ir ta jėga slypi Evangelijos žinioje. Tariu tau: Tikėk Viešpačiu Jėzumi Kristumi, Jo Auka ant kryžiaus ir tapsi baltas kaip sniegas, praregėsi, bei visi apsėdimai dings, tapsi Jo vaiku :). Sakau jums, juk ir Biblija sako, kad kievienas, kuris nėra JO bei yra klaidžiamokslių, kurie neturi pagrindo Biblijoje suvedžiotas jau automatiškai tarnauja velniui ar yra jo apakintas, jo žabanguose ir yra apsėstas tam tikra prasme. Taigi, susimastykime! :)
PAskutinis dalykas yra tas, kad žmogus turi garbinti vieną vienintelį Dievą, GYVą, Dvasią, ir šalintis nuodėmės. O, jei jus viduje degina karštis krūtinėje tarsi, kažkokia keista ugnis tarsi, tai žinokite, kad tai išbandymas, nemanykite, kad tai iš blogo, nes tai jums išbandyti. Taip rašo mums Dievas per PAulių. Garbinti reik vienintelį Dievą, negarbinkite Jo tarnų - šventųjų, Marijos, angelų, nes ne jie jums padės. Jei taip darote vis dar esate velnio žabanguose ir jis jums akis užvėręs. Atsimerkite ir suklupkite prieš vienintelį Dievą. Taip pat jokie šventinti vandenys, kryželiai, relikvijos ar specialios maldos formulės - ritualai jūsų neišgelbės ir iš jūsų velnio neišvarys. Tai grynai pagoniški dalykai, tai neturi nieko bendra su tuo ką jau anksčiau jums kalbėjau iš Biblijos, kai ateinama ir tariama: Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau eik šalin šėtone!, ir piktasis traukiasi išsigandęs Jo vardo. Jei pasikliaujate visais tai dalykais - kryželiais, vandenim švestu, relikvijomis ir t.t.t, tai taip tik apgaudinėjate save. Traukitės nuo nuodėmės, atgailaukite ir palikite nuodėmę ir velnias jums neturės jokios įtakos. IR atminkite, kurie esate Kristaus ir turite Šv. Dvasią nebijokite būti apsėsti, nes Dievas to neleis!
Tai tiek šiam kartui, labai trumpai, be galo plati tema ir neįmanoma visko aprėpti vienu kartu. Labai viliuosi, kad tie, kurie bijote, nustosite bijoti būti apsėsti ir pasitikėsite Dievu - Šv. DVasia, kuria esatę užanspauduoti ir, kuri liudija jums, kad esate Jo (Romos bei stačiatikių bažnyčios hierarchai trokšta jūsų tamsumo (nežinojimo) ir baimės, taip jie gali jus valdyti dėl savo pelno), kurie tiki pagoniškais ritualais suprasite, kad reikia gyvo tikėjimo, kurie tiki gyvu Kristumi ir toliau stovės tikėjime ir sustiprės tikėjime.
Ramybės jums broliai ir seserys Kristaus vardu. Amen.
2011 m. lapkričio 13 d., sekmadienis
Apie tamsą, fanatizmą ir "davatkas"
Būkite palaiminti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Jūs, kurie tikite Jį jau esate esate palaiminti visais dvasiniais palaiminimais (Ef 1 sk), o kurie netikite tiesiog siūlau užmesti akį, gal atrasite sau ką naudingo...
Taigi, pagalvokime šį kartą apie tamsą ir tai, kas liaudyje vadinama "davatka" arba davatkišku elgesiu. Kai žmonės sako: "štai kokia davatka" arba "jis tikras davatka" - kas gi tai? Įdomu, kad šis žodis gali būti taikomas tiek vyriškai, tiek moteriškai giminei. Kai kurių teologų požiūriu, kurie žiūri šio žodžio etimologinę kilmę, davatka turi teigiamą pusę ir yra kaip pamaldaus žmogaus apibūdinimas, bet kaip yra žmonių akyse? Kaip yra Jėzaus Kristaus - Dievo akyse? Kaip atpažinti davatką savyje? Galima pasakyti tik viena, kad tamsa veda į fanatizmą, o fanatizmas į davatkiškumą, bet visi trys dalykai yra glaudžiai susiję ir vienas be kito negali.
Pažiūrėkim kelis svarbiausius bruožus "davatkos" ir fanatizmo:
1) Davatka yra tamsos žmogus, kuris pasižymi išoriniu pamaldumu dėl žmonių akių, nors yra miręs viduje dvasiškai, bet to nesuvokia. Jėzus Kristus sako fariziejams: "jūs pabaltinti karstai. Esate gražūs iš išorės, bet viduje pilni nedorybės". Ar mūsų dienomis yra tokių, kurie atspindi anų laikų fariziejus? O kaip su manim...pažiūrėkim sau į širdį.
2) Davatka išimtinai būna nusiteikusi fanatiškai ir joje pilna tamsos. Būtent šis reiškinys pasireiškia Dievo Žodžio - Biblijos niekinime. Tai pat fanatizmas pasireiškia, bet kokio pataisymo nepriėmime. Tiesiog davatka aklai eina "į mirtį už savo aklumą, kuriuo įtikėjus". Dažnai labai (atkreipkite dėmesį) Biblijos niekinimas nebūna sąmoningas. Tiesiog toks asmuo yra pilnas prietarų, įvairiausių dogmų, baimių ir t.t, kurios absoliučiai neparemtos Šv. Raštu ar neturi pagrindo jame. Davatkos asmeniui nėra svarbu, kad Šv. Raštas sako kitaip, nes savo patirtį davatkos asmuo stato aukščiau Dievo Žodžio. Tai labai pavojingas laukas, nes asmeninė patirtis iškeliama aukščiau Dievo meilės ir Jo nurodymų bei Jo Išminties. Taigi, kaip sakė Levas Tolstojus ("didysis stačiatikių bažnyčios ekstremistas"): “Aš įsitikinau, kad mokymas (rusų provoslavų) bažnyčios yra teoretiškai pavojingas ir klastingas melas, praktiškai surinkimas pačių grubiausių prietarų ir burtų, visiškai paslepiančių viso krikščioniško mokymo prasmę”. Tą patį galiu pasakyti ir apie Romos sostą, nes savo teologija Roma ir stačiatikių bažnyčia turi labai daug bendro. Taigi, Davatkai nerūpi Dievo Žodis, jos patirtis jai yra "dievo žodis".
3) Davatka paprastai būna labai kategoriška, pikta, pagiežinga, bet kokiam kitam požiūriui. Tai dar galima prilyginti fanatizmui, nes nors ir pamokyta davatka žiūrėti šviesaus požiūrio ir parodyta Dievo Žodžiu ji paprastai perkreipia veidą pikta grimasa arba išjuokia tai ką sakai.
4) Davatkų yra visur. Taip pat ir netradicinėse evangelinėse bendruomenėse. Ypač mažesnėse, kai kuriose turinčiose net sektantiškų bruožų, bet dažniausiai kaip sakiau tai yra visuotinai pripažintos religijos pasekmė - elitizmas. Jėzus sakė fariziejams: "jūs vergai". O fariziejai atsakė: " mes niekada niekam nevergavome, esame Abraomo palikuonys". Taigi, mūsų laikais taipogi daugybė išdidžių besipuikuojančių fariziejų, kurie save laiko ne Abraomo, bet apaštalo Petro palikuonimis. Išdidžiai tvirtina: "mes PEtro įpėdiniai ir ant PEtro stovime uolos, priklausome PEtro bažnyčiai ir dėl to esame laisvi ir išgelbėti". IR būtent ši puikybė juos pražudys, kaip, kad pražudė fariziejus. Visuotinis aklumas.
Taigi, raginu nepasiduoti tamsumui, kuris yra kategoriškume ir t.t, fanatizmui ir netapti davatkomis "pabaltintais karstais". Tegul kiekvieno tikėjimas būna gilus ir asmeninis, tarp jo ir Dievo, o ne kitiems demonstruoti skirtas. Tegul jūsų patirtys, prietarai bei tėvų ir prosenelių tradicijos neužgožia Dievo Žodžio - Biblijos!! Kitu atveju esate mirę. Taip pat raginu būti pakančiais kitaip mastančiam ar nepriimančiam jūsų skelbimo, nes juk tiek daug įvairovės pasaulyje. Raginu išlikti blaiviems vyskupišku blaivumu! (laiškas Titui I sk 7 - 8 eil "Nes vyskupas, kaip Dievo ukvedys...........turi būti svetingas, trokštantis gero, BLAIVIAI MASTANTIS, teisingas, šventas, susivaldantis". Amen.
Taigi, pagalvokime šį kartą apie tamsą ir tai, kas liaudyje vadinama "davatka" arba davatkišku elgesiu. Kai žmonės sako: "štai kokia davatka" arba "jis tikras davatka" - kas gi tai? Įdomu, kad šis žodis gali būti taikomas tiek vyriškai, tiek moteriškai giminei. Kai kurių teologų požiūriu, kurie žiūri šio žodžio etimologinę kilmę, davatka turi teigiamą pusę ir yra kaip pamaldaus žmogaus apibūdinimas, bet kaip yra žmonių akyse? Kaip yra Jėzaus Kristaus - Dievo akyse? Kaip atpažinti davatką savyje? Galima pasakyti tik viena, kad tamsa veda į fanatizmą, o fanatizmas į davatkiškumą, bet visi trys dalykai yra glaudžiai susiję ir vienas be kito negali.
Pažiūrėkim kelis svarbiausius bruožus "davatkos" ir fanatizmo:
1) Davatka yra tamsos žmogus, kuris pasižymi išoriniu pamaldumu dėl žmonių akių, nors yra miręs viduje dvasiškai, bet to nesuvokia. Jėzus Kristus sako fariziejams: "jūs pabaltinti karstai. Esate gražūs iš išorės, bet viduje pilni nedorybės". Ar mūsų dienomis yra tokių, kurie atspindi anų laikų fariziejus? O kaip su manim...pažiūrėkim sau į širdį.
2) Davatka išimtinai būna nusiteikusi fanatiškai ir joje pilna tamsos. Būtent šis reiškinys pasireiškia Dievo Žodžio - Biblijos niekinime. Tai pat fanatizmas pasireiškia, bet kokio pataisymo nepriėmime. Tiesiog davatka aklai eina "į mirtį už savo aklumą, kuriuo įtikėjus". Dažnai labai (atkreipkite dėmesį) Biblijos niekinimas nebūna sąmoningas. Tiesiog toks asmuo yra pilnas prietarų, įvairiausių dogmų, baimių ir t.t, kurios absoliučiai neparemtos Šv. Raštu ar neturi pagrindo jame. Davatkos asmeniui nėra svarbu, kad Šv. Raštas sako kitaip, nes savo patirtį davatkos asmuo stato aukščiau Dievo Žodžio. Tai labai pavojingas laukas, nes asmeninė patirtis iškeliama aukščiau Dievo meilės ir Jo nurodymų bei Jo Išminties. Taigi, kaip sakė Levas Tolstojus ("didysis stačiatikių bažnyčios ekstremistas"): “Aš įsitikinau, kad mokymas (rusų provoslavų) bažnyčios yra teoretiškai pavojingas ir klastingas melas, praktiškai surinkimas pačių grubiausių prietarų ir burtų, visiškai paslepiančių viso krikščioniško mokymo prasmę”. Tą patį galiu pasakyti ir apie Romos sostą, nes savo teologija Roma ir stačiatikių bažnyčia turi labai daug bendro. Taigi, Davatkai nerūpi Dievo Žodis, jos patirtis jai yra "dievo žodis".
3) Davatka paprastai būna labai kategoriška, pikta, pagiežinga, bet kokiam kitam požiūriui. Tai dar galima prilyginti fanatizmui, nes nors ir pamokyta davatka žiūrėti šviesaus požiūrio ir parodyta Dievo Žodžiu ji paprastai perkreipia veidą pikta grimasa arba išjuokia tai ką sakai.
4) Davatkų yra visur. Taip pat ir netradicinėse evangelinėse bendruomenėse. Ypač mažesnėse, kai kuriose turinčiose net sektantiškų bruožų, bet dažniausiai kaip sakiau tai yra visuotinai pripažintos religijos pasekmė - elitizmas. Jėzus sakė fariziejams: "jūs vergai". O fariziejai atsakė: " mes niekada niekam nevergavome, esame Abraomo palikuonys". Taigi, mūsų laikais taipogi daugybė išdidžių besipuikuojančių fariziejų, kurie save laiko ne Abraomo, bet apaštalo Petro palikuonimis. Išdidžiai tvirtina: "mes PEtro įpėdiniai ir ant PEtro stovime uolos, priklausome PEtro bažnyčiai ir dėl to esame laisvi ir išgelbėti". IR būtent ši puikybė juos pražudys, kaip, kad pražudė fariziejus. Visuotinis aklumas.
Taigi, raginu nepasiduoti tamsumui, kuris yra kategoriškume ir t.t, fanatizmui ir netapti davatkomis "pabaltintais karstais". Tegul kiekvieno tikėjimas būna gilus ir asmeninis, tarp jo ir Dievo, o ne kitiems demonstruoti skirtas. Tegul jūsų patirtys, prietarai bei tėvų ir prosenelių tradicijos neužgožia Dievo Žodžio - Biblijos!! Kitu atveju esate mirę. Taip pat raginu būti pakančiais kitaip mastančiam ar nepriimančiam jūsų skelbimo, nes juk tiek daug įvairovės pasaulyje. Raginu išlikti blaiviems vyskupišku blaivumu! (laiškas Titui I sk 7 - 8 eil "Nes vyskupas, kaip Dievo ukvedys...........turi būti svetingas, trokštantis gero, BLAIVIAI MASTANTIS, teisingas, šventas, susivaldantis". Amen.
2011 m. spalio 23 d., sekmadienis
Marija
Būkite pasveikinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu visi, kurie tiki Dievo Sunaus varda. Dievas uždėjo ant širdies apmastymą ir kurį laiką svarsčiau klausimą, kurį nuo 430 m. sprendžia ivairus tikintieji. Sakau nuo 430 m. todėl, kad tais metais įvyko Efezo visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kurio metu vyskupai su Aleksandrijos patriarchu Kirilu priešakyje įteisino ir priėmė dogmą apie Mariją - THEOTOKOS (vertimas- Dievo gimdytoja). Aišku, patriarchas Kirilas turėjo kitą oponentą, t.y Konstantinopolio patriarchą Nestorijų, kuris teigė, jog Marija yra tik žemiškojo Jezaus Kristaus motina, bet kartu atskyrė žmogišką ir dievišką prigimtį, už ką buvo sukritikuotas Kirilo ir jo pasekėjų bei ekskomunikuotas. Taigi, to pasekoje visuotinė krikščionių Bažnyčia gavo jau minėtą Theotokos dogmą.
Šiandien, siūlau pažvelgti į Mariją truputį kitoje šviesoje. Toje šviesoje, kurioje, tikiu, jog žvelgė apaštalai, daugelis Bažnyčios tėvų, reformatoriai bei nemažai krikščionių. Žinoma, pripažinsiu, jog "protestantui" yra pavojinga kalbėti apie Mariją, nes mažų mažiausiai gali likti nesuprastas brolių. Taigi, pažvelkime į Jėzaus mamą...
Marija - Šventasis Raštas sako, jog Dievas yra nuo amžių amžių - begalybės, Jis yra Alfa ir Omega, be pradžios ir pabaigos. To pasekoje ir Kristus yra nuo pradžių pradžios, nes yra Dievas, vienas iš Trejybės Asmenų. Nikėjos - kontantinopolio išpažinimas teigia, jog Kristus yra nesukurtas, o egzistavęs nuo pradžių, nes yra Dievas. Bet visgi, reikia pasakyti, kad Theotokos (Dievo gimdytoja) gali būti taikytinas iš dalies, nes juk suprantame, kad Kristus yra Dievas, bet ir žmogus. Juk mes, krikščionys tikime, kad Dievas įsikūnijo į žmogų ir tapo žmogumi per žmogų - Mariją, būtent jos įsčių pagalba. Taigi, Marija yra įsikūnijusio Dievo, Jėzaus Kristaus Žmoguje žmogiškosios prigimties davėja - indas - gimdyvė, o dieviškoji prigimtis - dievystė egzistuoja pati savaime ir negali būti kieno nors pagimdyta, nes yra amžina, Alfa ir Omega. Bet tai nepaneigia fakto, kad Mariją galima vadinti "Dievo motina", bet tik ne pažodine fundamentalia, tiesiogine prasme. Šis terminas turi būti suprantamas „dviejų prigimčių“ vienoje prigimtyje šviesoje, kartu nepamirštant, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievas. Skubu perspėti, neatskiriu Kristaus prigimčių kaip žmogiškosios ir dieviškosios, o teigiu vienalytį Kūną ir Dvasią, vieną prigimtį, bet tik sakau, jog žmogus gimdo žmogystę, o ne dievystę, kuri yra amžina.
Ir žinoma kad pati prigimtis nėra ir negali būti daloma apskritai. Bet Jėzaus prigimties vienybė kaip Dievo ir kaip Žmogaus yra "dviejų prigimčių" jau minėtame kontekste, kadangi Jėzus nebuvo sukurtas (t.y Jo dieviškumas, nes Jėzus Kristus yra pats Dievas (Jn 14,5), todėl gryno Dievo Marija nesukure, tai yra JĖzus nebuvo pradėtas Dievu iš vyro ir moters lyčių sąjungos, o įsikūnijo, todėl ji (Marija) yra Žmogaus Sūnaus kaip zmogaus mama, bet kartu ir Dievo netiesiogine prasme (kaip indas). To pasekoje yra teisinga Mariją vadinti Jėzaus Kristaus mama, bet ne Nestorijaus supratimo kontekste, t.y - neatskiriant dviejų prigimčių, o dvi prigimtis suprantant kaip vieną, bet ir kaip atskirus dalykus. Visgi, žiūrint mediciniškai, juk mes žinome, kad vyras ir moteris susijungia taip duodami gyvybę naujam vaisiui. Jų chromosomų sąjungos pagrindu susiformuoja pilnas žmogus, iš jų sukuriamas yra, o Jėzus gimė kitokiu pavidalu, įsikūnijo, o ne iš Juozapo gimė, todėl dar labiau yra nesukurtas kaip ir nesukurta jo dievystė. Jeigu Mariją vadinti Theothokos - Dievo gimdytoja tiesiogine prasme, tai reikštų, kad Dievas gime iš jos ir jos vyro Juozapo norų ir buvo sukurtas, ir ji pradėjo Dievą su savo vyru Juozapu. Ir, jeigu Mariją vadinti Theothokos, tai tada Jėzus neteisingai įvykdė įstatymo pilnatvę būdamas per visą gyvenimą tobulas, be nuodėmės, nes neturėjo žmogiškumo, t.y - žmogiškos prigimties, o buvo tik visu savimi Dievas. Bet dabar pats Rastas sako, kad Jis pilnai ivkyde istatymo pilnatve budamas be nuodemes. Kristus Jėzus juk pats prisėmė mūsų kentėjimus, žaizdas, kraują, kryžių - tai žmogiška, fizinės kančios ir kraujas.
Taigi, kaip matome Marija yra Dievo, tapusio - įsikūnijusio į žmogų (Mariją) mama, gimdytoja, bet ne tiesiogine, o simboline prasme - nėra dieviškos prigimties kūrėja, bet išnešiotoja viso Kristaus kaip Dievo Asmens, pagimdytoja;
Koks Marijos vaidmuo išganyme?
Dievo Žodis - Biblija sako, kad mes tik nenaudingi tarnai, Dievo tarnai, o Jis veikia per mus. Tai didelė laimė. Marijos "taip" apsireiškus arkangelui Gabrieliui yra reikšmingas, bet negalima atmesti fakto, kad Dievas galėjo kitą būdą pasirinkti ateiti į pasaulį, todėl Marijos TAIP svarbus tiek, kiek jos NE, jei toks būtų buvęs. Dievas gali ateiti, bet kokiu pavidalu - Jis visagalis. Marija parodė savo "taip" nuolankumą, ji ištarė: "Štai aš nuolanki Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip tu pasakei" (Luko evangelija) ir įvykdė Dievo valią. Už tai mes galime ją vadinti palaiminta, jausti tam tikrą dėkingumą, bet jos garbinti jokiu būdu. Ji yra Viešpaties tarnaitė, indas. Kitu atveju mes galėtume garbinti kiekvieną, pvz. Joną Krikštytoją, kurį Jėzus vadino didžiausiu gimusiu iš moters įsčių, ar apaštalą PEtrą, ar PAuliu, ar vienas kitą, jei tik tarnaujam Dievui. Žmogus žmogaus negali garbinti (kiti šį žodį keičia į "gerbti"). Vieną Dievą reikia garbinti (Apreiškimas Jonui 21 sk). Vienas Dievas garbintinas, visame kame ir viskuo. Amen.
Šiandien, siūlau pažvelgti į Mariją truputį kitoje šviesoje. Toje šviesoje, kurioje, tikiu, jog žvelgė apaštalai, daugelis Bažnyčios tėvų, reformatoriai bei nemažai krikščionių. Žinoma, pripažinsiu, jog "protestantui" yra pavojinga kalbėti apie Mariją, nes mažų mažiausiai gali likti nesuprastas brolių. Taigi, pažvelkime į Jėzaus mamą...
Marija - Šventasis Raštas sako, jog Dievas yra nuo amžių amžių - begalybės, Jis yra Alfa ir Omega, be pradžios ir pabaigos. To pasekoje ir Kristus yra nuo pradžių pradžios, nes yra Dievas, vienas iš Trejybės Asmenų. Nikėjos - kontantinopolio išpažinimas teigia, jog Kristus yra nesukurtas, o egzistavęs nuo pradžių, nes yra Dievas. Bet visgi, reikia pasakyti, kad Theotokos (Dievo gimdytoja) gali būti taikytinas iš dalies, nes juk suprantame, kad Kristus yra Dievas, bet ir žmogus. Juk mes, krikščionys tikime, kad Dievas įsikūnijo į žmogų ir tapo žmogumi per žmogų - Mariją, būtent jos įsčių pagalba. Taigi, Marija yra įsikūnijusio Dievo, Jėzaus Kristaus Žmoguje žmogiškosios prigimties davėja - indas - gimdyvė, o dieviškoji prigimtis - dievystė egzistuoja pati savaime ir negali būti kieno nors pagimdyta, nes yra amžina, Alfa ir Omega. Bet tai nepaneigia fakto, kad Mariją galima vadinti "Dievo motina", bet tik ne pažodine fundamentalia, tiesiogine prasme. Šis terminas turi būti suprantamas „dviejų prigimčių“ vienoje prigimtyje šviesoje, kartu nepamirštant, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievas. Skubu perspėti, neatskiriu Kristaus prigimčių kaip žmogiškosios ir dieviškosios, o teigiu vienalytį Kūną ir Dvasią, vieną prigimtį, bet tik sakau, jog žmogus gimdo žmogystę, o ne dievystę, kuri yra amžina.
Ir žinoma kad pati prigimtis nėra ir negali būti daloma apskritai. Bet Jėzaus prigimties vienybė kaip Dievo ir kaip Žmogaus yra "dviejų prigimčių" jau minėtame kontekste, kadangi Jėzus nebuvo sukurtas (t.y Jo dieviškumas, nes Jėzus Kristus yra pats Dievas (Jn 14,5), todėl gryno Dievo Marija nesukure, tai yra JĖzus nebuvo pradėtas Dievu iš vyro ir moters lyčių sąjungos, o įsikūnijo, todėl ji (Marija) yra Žmogaus Sūnaus kaip zmogaus mama, bet kartu ir Dievo netiesiogine prasme (kaip indas). To pasekoje yra teisinga Mariją vadinti Jėzaus Kristaus mama, bet ne Nestorijaus supratimo kontekste, t.y - neatskiriant dviejų prigimčių, o dvi prigimtis suprantant kaip vieną, bet ir kaip atskirus dalykus. Visgi, žiūrint mediciniškai, juk mes žinome, kad vyras ir moteris susijungia taip duodami gyvybę naujam vaisiui. Jų chromosomų sąjungos pagrindu susiformuoja pilnas žmogus, iš jų sukuriamas yra, o Jėzus gimė kitokiu pavidalu, įsikūnijo, o ne iš Juozapo gimė, todėl dar labiau yra nesukurtas kaip ir nesukurta jo dievystė. Jeigu Mariją vadinti Theothokos - Dievo gimdytoja tiesiogine prasme, tai reikštų, kad Dievas gime iš jos ir jos vyro Juozapo norų ir buvo sukurtas, ir ji pradėjo Dievą su savo vyru Juozapu. Ir, jeigu Mariją vadinti Theothokos, tai tada Jėzus neteisingai įvykdė įstatymo pilnatvę būdamas per visą gyvenimą tobulas, be nuodėmės, nes neturėjo žmogiškumo, t.y - žmogiškos prigimties, o buvo tik visu savimi Dievas. Bet dabar pats Rastas sako, kad Jis pilnai ivkyde istatymo pilnatve budamas be nuodemes. Kristus Jėzus juk pats prisėmė mūsų kentėjimus, žaizdas, kraują, kryžių - tai žmogiška, fizinės kančios ir kraujas.
Taigi, kaip matome Marija yra Dievo, tapusio - įsikūnijusio į žmogų (Mariją) mama, gimdytoja, bet ne tiesiogine, o simboline prasme - nėra dieviškos prigimties kūrėja, bet išnešiotoja viso Kristaus kaip Dievo Asmens, pagimdytoja;
Koks Marijos vaidmuo išganyme?
Dievo Žodis - Biblija sako, kad mes tik nenaudingi tarnai, Dievo tarnai, o Jis veikia per mus. Tai didelė laimė. Marijos "taip" apsireiškus arkangelui Gabrieliui yra reikšmingas, bet negalima atmesti fakto, kad Dievas galėjo kitą būdą pasirinkti ateiti į pasaulį, todėl Marijos TAIP svarbus tiek, kiek jos NE, jei toks būtų buvęs. Dievas gali ateiti, bet kokiu pavidalu - Jis visagalis. Marija parodė savo "taip" nuolankumą, ji ištarė: "Štai aš nuolanki Viešpaties tarnaitė, tebūna man kaip tu pasakei" (Luko evangelija) ir įvykdė Dievo valią. Už tai mes galime ją vadinti palaiminta, jausti tam tikrą dėkingumą, bet jos garbinti jokiu būdu. Ji yra Viešpaties tarnaitė, indas. Kitu atveju mes galėtume garbinti kiekvieną, pvz. Joną Krikštytoją, kurį Jėzus vadino didžiausiu gimusiu iš moters įsčių, ar apaštalą PEtrą, ar PAuliu, ar vienas kitą, jei tik tarnaujam Dievui. Žmogus žmogaus negali garbinti (kiti šį žodį keičia į "gerbti"). Vieną Dievą reikia garbinti (Apreiškimas Jonui 21 sk). Vienas Dievas garbintinas, visame kame ir viskuo. Amen.
2011 m. liepos 23 d., šeštadienis
Krikščionių ekstremizmas arba religijos dvasia Utoeya saloje
Būkite pasveikinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu visi tikintieji Dievo Sūnaus Vardą. Ramybės ir Jo malonė jums.
Rašau šį apmastymą, nes negalėjau nesureguoti į neseniai įvykusius įvykius, kurie taip sukrėtė mane, tikiu ir visą krikščionišką Bažnyčią pasaulyje. Tai, kas įvyko 2011 m. liepos 22 d. Norvegijoje sukrėtė mano vidų ir tikiu, kad jus taip pat, arba bent privertė susimastyti. Kuo labiau apie tai galvoju, tuo nesuprantamiau darosi paskutinių dienų įvykiai Norvegijoje. O gal tiktų karaliaus Saliamono žodžiai, kurie yra Dievo įkvėpti: "Nėra nieko naujo po saule?" Be abejonės, tai kas buvo vakar, pasak Jo, tas yra šiandien. Tik iškelsiu užduotį, kurią turime atlikti, tai - turėti tvirtą atsakymą sau ir pasauliui dėl pasatarųjų dienų įvykių Norvegijoje. . Visas pasaulis gedi, turbūt daugelio akys nukreiptos į krikščionių Bažnyčią - smerkimas, panieka, pasipiktinimas, liūdesys, kaltinimas. Visi šie žodžiai sutelpa į žmonių jausmus, kurie apima pagalvojus apie žudiko išpuolį ir daugiau kaip 90 žmonių, jaunuolių nusinešusias gyvybes. Dar neseniai kėliau sau klausimą matydamas musulmonų fundamentalistus savižudžius - apie ką jie masto, ką galvoja, koks jų motyvas? Klausiau saves ar galėtų krikščionys taip pasielgti, ar taip gali nutikti, mūsų dienominis, XXI amžiuje? Iš istorijos archyvo atminties iškildavo VI - V a. Romoje, kai parabolanai nevaržomai siautėjo prie patriarcho Kyrylo ir mėtydavo akmenimis "eretikus" nekrikščionis, taip pat vėliau buvę kryžiaus karai į Jeruzalę, baltų žemes. Reikia paminėti ir inkviziciją, žmonių deginimus ant laužo ir kt. Daug šių dalykų paliko juodą antspaudą krikščionių vardui, juodino juos istorijos bėgyje, o šiomis dienomis yra blogas liūdijimas dabartinei ir ateities kartais. Gaila, kad taip yra...
MT 18, 6 - 7 "O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūrų gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina". Šie prasmingi Viešpaties Kristaus žodžiai taikliai smeigia į esmę apie kurią galima kalbėti Norvegijos įvykių situacijoje. Pirmiausia tai, jog gali būti, kad daugelis silpno tikėjimo brolių ir seserų visame pasaulyje bus pasipiktinę tokiu žudiko elgesiu ir išsižadės savo krikščionių tikėjimo, tuo pačių išsižadėdami Viešpaties Jėzaus Kristaus. O Kristaus sako: "vargas tam žmogui, per kurį ateina papiktinimas". Ir tikrai, daug tokių yra šioje žemėje, kurie save vadina "brolis - sesuo", bet tokie nėra, nes "jie ne iš šios avidės. Mano avys klauso Mano balso, jos seka Mane". Aš keliu klausimą - ar gali tikrai Viešpaties Kristaus tarnas taip pasielgti? Žmogus, kuris save vadina krikščioniu, bet taip nesielgia yra melagis ir veidmainis, toks nėra pažinęs Kristaus, paliestas Jo Šv.Dvasios. Toks žmogus yra religingas ir gyvena religijos dvasia, kuri yra iš velnio, bet ne Šv. Dvasia, kuri yra iš Dievo. Taip buvo visais amžiais, pradedant nuo pirmųjų krikščionių ekstremistų parabolanų, vėliau buvusių kryžiaus karų, inkvizicijos iki penktadienio dienos įvykių Norvegijoje. Tai velnio darbas ir tas žmogus nėra Dievo matęs, nes joks Dievą pažinęs žmogus negalėtų nuskriausti taip savo artimo, atimti iš jo gyvybę.
Todėl turime turėti tvirtą atsakymą sau, o ir tiems, kurie mums mes kaltinimą: "štai, žiūrėkite koks jūsų tikėjimas". Turime atsakyti, kad tokie nėra Dievo matę ir jie nėra mūsų broliai ir seserys ir mes neturime nieko bendro su jais. Taip pat turime suprasti kaip svarbu mūsų liūdijimas asmeninis kiekvieną dieną šiame nuodėmės pavergtame pasaulyje.
Todėl raginu ap.Pauliaus žodžiais: "būkite šventi, elkitės pagal pašaukimą! Tegul žmonės matydami jūsų gyvenimą mato Kristaus atspindį".
"Budėkite ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą". Melskimės už žuvusiųjų artimuosius, kad Dievas jiems teiktų stiprybės, taip pat už silpno tikėjimo brolius ir seseris, kad jie nepasipiktintų ir neatkristų, taip pat už tuos, kurie svarsto, stebi ir galvoja apie šiuos įvykius, kad tie įvykiai nebūtų paskata blogai galvoti apie Jėzaus Kristaus vardą jiems.
Ramybės ir Dievo vedimo jums visiems, amen,
Garbė mūsų Viešpačiui Kristui.
Rašau šį apmastymą, nes negalėjau nesureguoti į neseniai įvykusius įvykius, kurie taip sukrėtė mane, tikiu ir visą krikščionišką Bažnyčią pasaulyje. Tai, kas įvyko 2011 m. liepos 22 d. Norvegijoje sukrėtė mano vidų ir tikiu, kad jus taip pat, arba bent privertė susimastyti. Kuo labiau apie tai galvoju, tuo nesuprantamiau darosi paskutinių dienų įvykiai Norvegijoje. O gal tiktų karaliaus Saliamono žodžiai, kurie yra Dievo įkvėpti: "Nėra nieko naujo po saule?" Be abejonės, tai kas buvo vakar, pasak Jo, tas yra šiandien. Tik iškelsiu užduotį, kurią turime atlikti, tai - turėti tvirtą atsakymą sau ir pasauliui dėl pasatarųjų dienų įvykių Norvegijoje. . Visas pasaulis gedi, turbūt daugelio akys nukreiptos į krikščionių Bažnyčią - smerkimas, panieka, pasipiktinimas, liūdesys, kaltinimas. Visi šie žodžiai sutelpa į žmonių jausmus, kurie apima pagalvojus apie žudiko išpuolį ir daugiau kaip 90 žmonių, jaunuolių nusinešusias gyvybes. Dar neseniai kėliau sau klausimą matydamas musulmonų fundamentalistus savižudžius - apie ką jie masto, ką galvoja, koks jų motyvas? Klausiau saves ar galėtų krikščionys taip pasielgti, ar taip gali nutikti, mūsų dienominis, XXI amžiuje? Iš istorijos archyvo atminties iškildavo VI - V a. Romoje, kai parabolanai nevaržomai siautėjo prie patriarcho Kyrylo ir mėtydavo akmenimis "eretikus" nekrikščionis, taip pat vėliau buvę kryžiaus karai į Jeruzalę, baltų žemes. Reikia paminėti ir inkviziciją, žmonių deginimus ant laužo ir kt. Daug šių dalykų paliko juodą antspaudą krikščionių vardui, juodino juos istorijos bėgyje, o šiomis dienomis yra blogas liūdijimas dabartinei ir ateities kartais. Gaila, kad taip yra...
MT 18, 6 - 7 "O kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki manim, tam būtų geriau, kad girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūrų gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina". Šie prasmingi Viešpaties Kristaus žodžiai taikliai smeigia į esmę apie kurią galima kalbėti Norvegijos įvykių situacijoje. Pirmiausia tai, jog gali būti, kad daugelis silpno tikėjimo brolių ir seserų visame pasaulyje bus pasipiktinę tokiu žudiko elgesiu ir išsižadės savo krikščionių tikėjimo, tuo pačių išsižadėdami Viešpaties Jėzaus Kristaus. O Kristaus sako: "vargas tam žmogui, per kurį ateina papiktinimas". Ir tikrai, daug tokių yra šioje žemėje, kurie save vadina "brolis - sesuo", bet tokie nėra, nes "jie ne iš šios avidės. Mano avys klauso Mano balso, jos seka Mane". Aš keliu klausimą - ar gali tikrai Viešpaties Kristaus tarnas taip pasielgti? Žmogus, kuris save vadina krikščioniu, bet taip nesielgia yra melagis ir veidmainis, toks nėra pažinęs Kristaus, paliestas Jo Šv.Dvasios. Toks žmogus yra religingas ir gyvena religijos dvasia, kuri yra iš velnio, bet ne Šv. Dvasia, kuri yra iš Dievo. Taip buvo visais amžiais, pradedant nuo pirmųjų krikščionių ekstremistų parabolanų, vėliau buvusių kryžiaus karų, inkvizicijos iki penktadienio dienos įvykių Norvegijoje. Tai velnio darbas ir tas žmogus nėra Dievo matęs, nes joks Dievą pažinęs žmogus negalėtų nuskriausti taip savo artimo, atimti iš jo gyvybę.
Todėl turime turėti tvirtą atsakymą sau, o ir tiems, kurie mums mes kaltinimą: "štai, žiūrėkite koks jūsų tikėjimas". Turime atsakyti, kad tokie nėra Dievo matę ir jie nėra mūsų broliai ir seserys ir mes neturime nieko bendro su jais. Taip pat turime suprasti kaip svarbu mūsų liūdijimas asmeninis kiekvieną dieną šiame nuodėmės pavergtame pasaulyje.
Todėl raginu ap.Pauliaus žodžiais: "būkite šventi, elkitės pagal pašaukimą! Tegul žmonės matydami jūsų gyvenimą mato Kristaus atspindį".
"Budėkite ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą". Melskimės už žuvusiųjų artimuosius, kad Dievas jiems teiktų stiprybės, taip pat už silpno tikėjimo brolius ir seseris, kad jie nepasipiktintų ir neatkristų, taip pat už tuos, kurie svarsto, stebi ir galvoja apie šiuos įvykius, kad tie įvykiai nebūtų paskata blogai galvoti apie Jėzaus Kristaus vardą jiems.
Ramybės ir Dievo vedimo jums visiems, amen,
Garbė mūsų Viešpačiui Kristui.
2011 m. liepos 5 d., antradienis
Lietuvos ir Lenkijos "problema" - arba mokinystė Kristuje
Sveiki gyvi broliai ir seserys, mano draugai. Būkite palaiminti ir ramybėje su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tegul Jis jus gaivina savo žodžio rasa, jūsų širdis malonių džiugesio lietumi, o jūs būkite klusnume Jam.
Taigi, širdyje buvau paragintas parašyti apie situaciją, kuri sukelia nemažai diskusijų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Istorikai, politologai, politikai, įvairaus sluoksnio intelektualai ir visi kas neturi svetimo jausmo pilietiškumui girdi ir svarsto apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Antai, gerb. profesorius istorikas A. Bumblauskas diskutuodamas su Tomu Vencloca radijo laidoje dar neseniai provokavo klausytoją dėl šių santykių tarp dviejų šalių. Prisipažinsiu, pasipiktinau T. Venclovos žodžiai ir perjungiau kanalą. O turbūt be reikalo geriau pagalvojus... nors, visgi kaip pažiūrėsi, nacionalizmo dvasia yra ir buvo kiekviename lietuvyje. Vienur daugiau, kitame mažiau, bet ji yra. Kaip ir kiekvienos šalies pilietyje, bent anos...XX a. kartos, kurios tautybė nėra - kosmopolitas, o žmogus save identifikuoja tam tikros tautybės priklausiniu. Taigi...BET yra sveikas nacionalizmas ir toks, kuris nėra sveikas. Turime sirgti sveiku nacionalizmu, bet svarbiausia nepamiršti, kad mūsų laukia daug didesnė Tėvynė, kad mūsų TĖVYNĖ DANGUJE, su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ir, kad greitai būsime toje Tėvynėje, kurie esame Jo... :) Aleliuja!
O žvelgiant istoriškai, Lietuvos ir Lenkijos santykiai klostėsi sudėtingai nuo pradžių. Ir visgi neįmanoma nutylėti tokio dalyko, jog dauguma tų sudėtingų atvejų buvo sukeliama ir žemesniųjų bajorų sluoksnių. Antai pats karalius Jogaila 1412 m. laiške Vytautui vadina jį lygiaverčiu valdovu, broliu. Dauguma kurstytojų buvo smulkioji Lenkijos bajorija, kuri po Horodlės unijos suteikė herbų teises Lietuvos bajorijai ir taip įgijo tam tikrą persvarą, kuri laikui bėgant vis augo. Žinoma, neturim nepaminėti ir prieš- unijinės savaitės, kuomet lietuviai, būdami prie Smolensko "prarado" vakarų LDK žemes...tiksliau Lenkijos buvo okupuotos jos prieš pat Liublino uniją 1569 m. Taip pat ir 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, kai LDK praktiškai buvo uzurpuota Lenkijos politinių siekių ir tolimesnio egzistavimo atveju būtų mažai teisių teturėjus. Apie Pilsudskio ir Želigovskio manevrus ties Vilnium rašyti irgi nereikia, buvo visko. BET...jei mano brolis man nusidėtų, o po minutės ateitų ir atgailautų belieka jam atleisti visa širdimi. Juk to moko mus ir Viešpats mūsų Jėzus Kristus. Kristus per ap.Paulių rašo Efz 4 sk 26 eil: "Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rustybės"..
Be abejonės, neneigiu, kad yra tam tikrų vietų, kada ir LDK, o vėliau Lietuvos valstybė yra sužeidusi savo kaimynę Lenkiją. Turime tą suprasti ir gyventi šia diena, pamiršdami visa kas negera, taikoje.
O dabar pakalbėkim trumpai apie masonų ložę, brolių kiršintoją Tomaševskį ir tam tikrus masonų ložės principus. Kaip žinia Tomaševskis priklauso masonų ložei.
Masonų ložė - organizacija, kuri veikia brolijos principais. Vienija daug masonų ložių visame pasaulyje. Viešumoje pasisako už brolybę, vienybę, lygybę. Taip pat už švietimą, laisvą žodį, valdžių padalijimą ir t.t Gražūs siekiai labai, sutinku. O dabar pažiūrėkim kaip yra iš tikrųjų. Prancūzijos revoliuciją nors ir atnešė "laisvę", tačiau daug kraujo buvo pralieta. Taip pat LABAI NORIU IŠSSKIRTI revoliucijų periodą 1830 - 1865 m. Europoje, pradedant Belgija, baigiant Lietuva ir kitomis šalimis. Daugelį revoliucijų, užnugaryje stovėjo masonų ložės, tikiu ir dabar stovi. IR pagrindinis principas nepasikeitė iki šiol. Tai dirbtinis nacionalizmo sukėlimas. Lygiai tas pats kas vyksta Lietuvoje dabar - dirbtinai keliamas lietuvių nacionalizmas, kuris nėra sveikas nacionalizmas, o yra atmiežtas su neapykanta ir panieka. Toks nacionalizmas, tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje blogai. Tai šėtono darbas ir taip sakau todėl, kad dėl tokio nacionalizmo brolis, kuris yra Kristuje, o brolis lenkas, kuris yra Kristuje vienas kito ima neapkesti. O tokių pavyzdžių matau šalia saves net, jų yra. Lygiai taip pat jų yra ir mūsų tautoje, tiek lenkų tautoje. Ir viskas dėl vieno ar kelių žmogaus provokacijų? Žmogaus/nių, kurie neapkenčia Kristaus, kurie iškelia save aukščiau kitų, kurie per spaudą manipuliuoja kitais, kurie kiršina brolius ir seseris, dėl ko kenčia meilė vienas kitam...
Mylimymieji, jokiu būdu nereikia leistis pasiduoti provokacijoms blogio, o blogį nugalėti geru. Taip pat ir draugus pamokyti, bei perspėti.
Tomaševskio ir jo pasekėjų tikslas yra Vilniaus krašto autonomija. Mes to neturime leisti, bet, jei bus tokia Dievo valia - tebunie. Bet jokiu būdu neturime laikyti pykčio dėl to širdyje ant lenkų tautos, pagiežos ar dar ko nors, kas trukdytų mylėti savo artimą...
Kristus juk sakė: "Mylėkite savo priešus. Laiminkite jus persekiojančius, laiminkite, o ne keikite".
Tai tiek, gyvenkime ramybėje su Juo ir Jame. Amen.
P.s Prašau jūsų visų išplatinti šį teksta su prašymu, kad visi jungtumėmės maldoje už Valdemarą Tomaševskį, kad jam Viešpats Kristus Jėzus akis atvertų per savo malonę, už lietuvių ir lenkų tautas, už mūsų santaiką ir meilę bei pagarbą vienas kitam .
Taigi, širdyje buvau paragintas parašyti apie situaciją, kuri sukelia nemažai diskusijų tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Istorikai, politologai, politikai, įvairaus sluoksnio intelektualai ir visi kas neturi svetimo jausmo pilietiškumui girdi ir svarsto apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Antai, gerb. profesorius istorikas A. Bumblauskas diskutuodamas su Tomu Vencloca radijo laidoje dar neseniai provokavo klausytoją dėl šių santykių tarp dviejų šalių. Prisipažinsiu, pasipiktinau T. Venclovos žodžiai ir perjungiau kanalą. O turbūt be reikalo geriau pagalvojus... nors, visgi kaip pažiūrėsi, nacionalizmo dvasia yra ir buvo kiekviename lietuvyje. Vienur daugiau, kitame mažiau, bet ji yra. Kaip ir kiekvienos šalies pilietyje, bent anos...XX a. kartos, kurios tautybė nėra - kosmopolitas, o žmogus save identifikuoja tam tikros tautybės priklausiniu. Taigi...BET yra sveikas nacionalizmas ir toks, kuris nėra sveikas. Turime sirgti sveiku nacionalizmu, bet svarbiausia nepamiršti, kad mūsų laukia daug didesnė Tėvynė, kad mūsų TĖVYNĖ DANGUJE, su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, ir, kad greitai būsime toje Tėvynėje, kurie esame Jo... :) Aleliuja!
O žvelgiant istoriškai, Lietuvos ir Lenkijos santykiai klostėsi sudėtingai nuo pradžių. Ir visgi neįmanoma nutylėti tokio dalyko, jog dauguma tų sudėtingų atvejų buvo sukeliama ir žemesniųjų bajorų sluoksnių. Antai pats karalius Jogaila 1412 m. laiške Vytautui vadina jį lygiaverčiu valdovu, broliu. Dauguma kurstytojų buvo smulkioji Lenkijos bajorija, kuri po Horodlės unijos suteikė herbų teises Lietuvos bajorijai ir taip įgijo tam tikrą persvarą, kuri laikui bėgant vis augo. Žinoma, neturim nepaminėti ir prieš- unijinės savaitės, kuomet lietuviai, būdami prie Smolensko "prarado" vakarų LDK žemes...tiksliau Lenkijos buvo okupuotos jos prieš pat Liublino uniją 1569 m. Taip pat ir 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija, kai LDK praktiškai buvo uzurpuota Lenkijos politinių siekių ir tolimesnio egzistavimo atveju būtų mažai teisių teturėjus. Apie Pilsudskio ir Želigovskio manevrus ties Vilnium rašyti irgi nereikia, buvo visko. BET...jei mano brolis man nusidėtų, o po minutės ateitų ir atgailautų belieka jam atleisti visa širdimi. Juk to moko mus ir Viešpats mūsų Jėzus Kristus. Kristus per ap.Paulių rašo Efz 4 sk 26 eil: "Rūstaukite ir nenusidėkite. Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rustybės"..
Be abejonės, neneigiu, kad yra tam tikrų vietų, kada ir LDK, o vėliau Lietuvos valstybė yra sužeidusi savo kaimynę Lenkiją. Turime tą suprasti ir gyventi šia diena, pamiršdami visa kas negera, taikoje.
O dabar pakalbėkim trumpai apie masonų ložę, brolių kiršintoją Tomaševskį ir tam tikrus masonų ložės principus. Kaip žinia Tomaševskis priklauso masonų ložei.
Masonų ložė - organizacija, kuri veikia brolijos principais. Vienija daug masonų ložių visame pasaulyje. Viešumoje pasisako už brolybę, vienybę, lygybę. Taip pat už švietimą, laisvą žodį, valdžių padalijimą ir t.t Gražūs siekiai labai, sutinku. O dabar pažiūrėkim kaip yra iš tikrųjų. Prancūzijos revoliuciją nors ir atnešė "laisvę", tačiau daug kraujo buvo pralieta. Taip pat LABAI NORIU IŠSSKIRTI revoliucijų periodą 1830 - 1865 m. Europoje, pradedant Belgija, baigiant Lietuva ir kitomis šalimis. Daugelį revoliucijų, užnugaryje stovėjo masonų ložės, tikiu ir dabar stovi. IR pagrindinis principas nepasikeitė iki šiol. Tai dirbtinis nacionalizmo sukėlimas. Lygiai tas pats kas vyksta Lietuvoje dabar - dirbtinai keliamas lietuvių nacionalizmas, kuris nėra sveikas nacionalizmas, o yra atmiežtas su neapykanta ir panieka. Toks nacionalizmas, tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje blogai. Tai šėtono darbas ir taip sakau todėl, kad dėl tokio nacionalizmo brolis, kuris yra Kristuje, o brolis lenkas, kuris yra Kristuje vienas kito ima neapkesti. O tokių pavyzdžių matau šalia saves net, jų yra. Lygiai taip pat jų yra ir mūsų tautoje, tiek lenkų tautoje. Ir viskas dėl vieno ar kelių žmogaus provokacijų? Žmogaus/nių, kurie neapkenčia Kristaus, kurie iškelia save aukščiau kitų, kurie per spaudą manipuliuoja kitais, kurie kiršina brolius ir seseris, dėl ko kenčia meilė vienas kitam...
Mylimymieji, jokiu būdu nereikia leistis pasiduoti provokacijoms blogio, o blogį nugalėti geru. Taip pat ir draugus pamokyti, bei perspėti.
Tomaševskio ir jo pasekėjų tikslas yra Vilniaus krašto autonomija. Mes to neturime leisti, bet, jei bus tokia Dievo valia - tebunie. Bet jokiu būdu neturime laikyti pykčio dėl to širdyje ant lenkų tautos, pagiežos ar dar ko nors, kas trukdytų mylėti savo artimą...
Kristus juk sakė: "Mylėkite savo priešus. Laiminkite jus persekiojančius, laiminkite, o ne keikite".
Tai tiek, gyvenkime ramybėje su Juo ir Jame. Amen.
P.s Prašau jūsų visų išplatinti šį teksta su prašymu, kad visi jungtumėmės maldoje už Valdemarą Tomaševskį, kad jam Viešpats Kristus Jėzus akis atvertų per savo malonę, už lietuvių ir lenkų tautas, už mūsų santaiką ir meilę bei pagarbą vienas kitam .
2011 m. birželio 28 d., antradienis
Kaip pasirinkti bažnyčią - bendruomenę arba kodėl turėčiau palikti tradiją
Sveiki gyvi brangieji. Būkite palaiminti viskuo ir ramybėje, nes kaip tikintieji jau esate palaiminti visais įmanomais palaiminimais (Ef 1 sk).
Jau senokai širdyje kirbėjo vienas dalykas, kuris susijęs su pasirinkimu - kaip ir daugelis dalykų gyvenime. Būtent pasirinkimu tinkamos brolių ir seserų bendruomenės arba abstrakčiai tariant bendruomenės - bažnyčios.
Prieš penkerius metus teko būti Airijoje. Teko matyti tradicines bažnyčias ir gyvas Kristaus bendruomenes. Vėliau, grįžęs į Lietuva stebėjau ir čia esamus žmonių surinkimus. Dar vėliau nuvykau į Norvegiją, kuri yra protestantiška šalis ir berastum vos vieną kitą katalikišką bažnyčia ir buvau nustebintas to, kas ten yra. Taip pat šiais metais teko būti Olandijoje bei bendrauti su krikščionimis, stebėti tenykštį krikščionių gyvenimą. Ir žinote, galima padaryti vieną išvadą - : tradicinės bažnyčios beveik arba visai neatspindi Kristaus veido, Jo mokymo. Žmonės jose įrašomi dažnai nuo gimimo, priverstinai, tarsi uzurpuojant, užvaldant jų pasirinkimo teisę. Be abejonės, toks dalykas yra puikus pagrindas iš strateginės pusės žvelgiant, nes tai užtikrintas pajamų šaltinis ateičiai bei žmonių valdymui. O valstybės valdymas nemaža dalimi vyksta per religiją. Išmintingi politikai išnaudoja šį kozirį ir remia religiją valstybiniu lygmeniu, kuri populiauriasia valstybėje, nes per dvasininkus lengva veikti, manipuliuoti liaudimi, kuri dažnai, labai liūdna pasakyti, yra tamsi ir nemastanti :((. Dvasininkų lūpomis formuoja žmonių nuomonė, įsitikimai, politinio balsavimo pasirinkimai, ramybė, tvarka ir daugelis kitų dalykų. Kaip jau esu ankčiau minėjęs savo straipsniuose, kad tą suprato daugelis politikų ir valdovų nuo Egipto, Antikos laikų. Tą supranta ir mūsų dienomis.
Norėčiau iškelti klausimą. Tiksliau norėčiau atsakyti į klausimą, kurį dažnai girdžiu iš savo bičiulių, pažįstamų ar net draugų: KODĖL turėčiau palikti Romos katalikų bažnyčią? Kalbu grynai apie katalikybę, nes ji užima 70 % Lietuvos religinės rinkos. Vadinu religine rinka todėl, kad pasak scientologų bažnyčios įkurėjo: "nori tapti milijonieriumi - sukurk savo religiją". Taigi, Lietuvoje yra dvi biznio šakos - verslas tradicinis ir verslas religinis. Yra dar nelegalus, bet apie jį šiandien nekalbėsim. Taigi, dabar dėstau grynai iš žmogiškos pusės, žmogiškais argumentais. Būtent - Romos katalikų bažnyčia yra mafija, kuri valdo žmones, pati mažai kuo tikėdama. Vos vienas kitas kunigas nuoširdžiai tiki Kristumi, dažnai kunigaujantis dėl pelno siekių, kurie yra sakramentuose. Juk ne paslaptis, kad sakramentų už dyką negausi, už dyką nepalaidos ir t.t. Žodžiu, Roma laiko žmones savo gniaužtuose ir priklausomybėje. Labai liūdna, kad tiek žmonių, o ypač jaunų to nemato ir nesusimasto, o aklai ir dažnai fanatiškai gina savo religiją.
Dabar pakalbėsiu iš dvasinės pusės tiems, kurie ieško dvasinių atsakymų į šį klausimą. Jau daug atsakymų akstesniuose tekstuose esu pateikęs kaip Mišios, švč.Sakramentas, Išpažintis ir t.t, dabar pakalbėsiu grynai apie popiežiaus instituciją bei kodėl turėčiau išeiti iš Romos katalikų bažnyčios.
1. Romos popiežius mažų mažiausiai kelia nerimą ir daugiau klausimų, nei atsakymų. Mes aiškiai matome, kad, kai Petras norėjo save iškelti aukščiau kitų su Jonu ir klausė kuris sėdės dešinėje, kuris kairėje, Jėzus juos pastatė į vietą greit ir nuleido ant žemės. Taip pat, kai Jėzus sakė: "ganyk mano aveles" Jis neturėjo omenyje - SKIRIU TAVE AUKŠČIAU VISŲ PAVELDIMA TVARKA, o tam kartui, kad būtum ramstis, autoritetas, tvirtas tikėjime, stiprintum brolius. Mes kiekvienam ganomės žaliuojančiuose Viešpaties lankose ir kiekvienas ganome šalia savęs esantį brolį ar seserį, kuris yra silpnesnis tikėjime, kuris yra šalia, žiūrėdami jo, kad nepapiktinti, kad pastiprinti ir kt...
Taigi, toliau apie garbinimą - gerbimą popiežiaus. Pažiūrėkime Apreiškimo Jonui ištraukėlę trumpą: Arp Jn 22, 8 - 9 "Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau angelui, kuris man visa tai parodė, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis man pasakė: "Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!". Mes matome, vien iš šios ištraukos, o jų labai daug panašių Biblijoje, kad net angelas neleido sau tekti jokios garbės nė menkiausios, o liepė garbinti vieną Dievą. Taigi, aš jau seniai supratau, kad joks Dievo tarnas neleis saves garbinti/gerbti. Iš to galime daryti išvadą, kad Romos popiežius nėra Dievo tarnas. Kvaila sakote? Pamastykite realiai patys :).
2. Toliau tai, kad Romos popiežius pasiskelbęs Dievo vietininku žemėje - Kristaus vietininkas. O Jėzus Kristus kaip žinia yra Dievas. Manau tai didžiausias piktžodžiavimas pasaulyje, vienas didžiausių koks gali būti ir taip kalbėti gali tik velnio tarnas. Statyti save vietoje Šv. Dvasios yra kvaila ir šventvagiška. Bet popiežiui nė motais, jis drasiai sakosi esąs Dievo vietininkas tuo save lygiuodamas su Dievu ir teigdamas tuo teiginiu esąs vietoje Šv. Dvasios. Nes kaip žinome Dievo vietininkas žemėje pas žmones yra Dievo Šv. Dvasia. Tai va.
3. Trečias argumentas yra vėl Jono Apreiškimas - laiškai 7 - nioms Azijos bažnyčioms. Išskirčiau laišką Pergamo bažnyčiai, Tiatyro bei Laodikėjos. Pergamo bažnyčios angelui rašoma: Apr Jn 2 sk 14 eil (ST atitikmuo Skaičių knyga 31,16) "Vis dėlto turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių Balaamo mokslo, kuris mokė Balaką suvedžioti Izraelio sūnus, kad valgytų stabams aukojamas aukas ir ištvirkautų". Apr Jn 2 sk 20 eil: "Bet turiu šį tą prieš tave: tu leidi moteriškei Jezabelei , kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie išvirkautų ir valgytų paaukotas aukas". Bei Apr 3 sk 17 - 18 eil "Tu gi sakai: "Aš esu turtingas ir pralobęs ir nikoe man nebereikia, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum". Taigi, siūlau perskaityti Apreiškimo Jonui 1 - 3 skyrių kontekstui geriau suprasti, bet atkreipkite dėmesį į mano parodytas vietas. Argi, ypač paskutinė ištrauka neprimena jums Romos katalikų bažnyčios? Argi ji nesididžiuoja savo "dvasiniais turtais", sakramentų pilnatve, "malonių" pilnatve, turtinguole dvasioje. O daugelis mato, kad ji akla kaip šunytis kaip paleistuvė slankioja norėdama dar daugiau žmonių pagrobti į savo liūną... Stabmeldė ir ištvirkėlė - štai kas ji.
4. Paskutinis argumentas kurį pateiksiu kodėl tu broli arba seserie turi išeiti iš Romos katalikų bažnyčios yra Apreiškimas Jonui 17 - 18 skyriai. Būtinai juos perskaityk bendram kontekstui geriau suprasti, bet pateiksiu kelias eilutes išskirtiniau pabrėžti: Apr Jn 18 sk 2 - 4 eil "O jis (angelas) šaukė galingai, stipriu balsu: "Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių narvu. Nuo jos įniršio vyno buvo girtos visos tautos; žemės karaliai su ja išvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš jos prabangos. Ir aš išvydau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: "Išeikite iš jos mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų".. Nėra abejonės, kad šios Biblijos - Dievo žodžio ištraukos kalba apie Romą. Jei abejojate patys perskaitykite Apreiškimo Jonui 17 - 18 skyrius ir tuo įsitikinsite.
Todėl aš jums sakau mano broliai ir seserys, kurie išpažįstate Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir norite būti Jo mokiniais, raginu jus - išeikite iš tos bažnyčios, išeikite iš šėtono sinagogos. Tai gili dvasinė tiesa, prašau, kad jūs tai suvoktumėte...
KUR EITI? Raginu jus ir nuoširdžiai sakau, kad yra Lietuvoje ir pasaulyje gyvų, pagal Evangelijos Dvasią gyvenančių žmonių ir jų sambūrių, kurie susibūrę į bendruomenes - bažnyčias, kurių vienintelė Galva ir Valdovas yra Viešpats Kristus, kurie myli Jį ir Jo žodį, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje. Jei tai neigiate, tai neigiate ir patį Kristų ir sau meluojate, kad vykdote Jo paliepimus, o jei priimate tai ką sakau, tai ramybė ir malonė jums su Viešpačiu tepagausėja dar labiau. Taigi, raginu susiraskite gyvą, evangelinę bendruomenę, kuri gyvena evangelinį gyvenimą, stengiasi taip gyventi, turi GYVĄ bendravimą Kristuje vidumi ir širdimis, o ne duonos paplotyje, kuris yra stabams paaukota mėsa dvasine kalba tariant.
Gyvenkite evangelinį gyvenimą su broliais ir seserimis, kurie tikrai myli Kristu, o ne su velnio vaikais, kurie jus išnaudoja ir apgaudinėja prisidengę religiniais terminais ir Dievo žodžiu. O tokia piktuolė yra katalikų Romos bažnyčia.
Jei norėsite paklausti ko ar turėsite klausimų kur eiti, į kokią bendruomenę - bažnyčią kuriame mieste rašykite man el.paštu: jonasemanuelis@gmail.com . Pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu. Dėl jūsų gerovės ir laimės.
Amen.
Jau senokai širdyje kirbėjo vienas dalykas, kuris susijęs su pasirinkimu - kaip ir daugelis dalykų gyvenime. Būtent pasirinkimu tinkamos brolių ir seserų bendruomenės arba abstrakčiai tariant bendruomenės - bažnyčios.
Prieš penkerius metus teko būti Airijoje. Teko matyti tradicines bažnyčias ir gyvas Kristaus bendruomenes. Vėliau, grįžęs į Lietuva stebėjau ir čia esamus žmonių surinkimus. Dar vėliau nuvykau į Norvegiją, kuri yra protestantiška šalis ir berastum vos vieną kitą katalikišką bažnyčia ir buvau nustebintas to, kas ten yra. Taip pat šiais metais teko būti Olandijoje bei bendrauti su krikščionimis, stebėti tenykštį krikščionių gyvenimą. Ir žinote, galima padaryti vieną išvadą - : tradicinės bažnyčios beveik arba visai neatspindi Kristaus veido, Jo mokymo. Žmonės jose įrašomi dažnai nuo gimimo, priverstinai, tarsi uzurpuojant, užvaldant jų pasirinkimo teisę. Be abejonės, toks dalykas yra puikus pagrindas iš strateginės pusės žvelgiant, nes tai užtikrintas pajamų šaltinis ateičiai bei žmonių valdymui. O valstybės valdymas nemaža dalimi vyksta per religiją. Išmintingi politikai išnaudoja šį kozirį ir remia religiją valstybiniu lygmeniu, kuri populiauriasia valstybėje, nes per dvasininkus lengva veikti, manipuliuoti liaudimi, kuri dažnai, labai liūdna pasakyti, yra tamsi ir nemastanti :((. Dvasininkų lūpomis formuoja žmonių nuomonė, įsitikimai, politinio balsavimo pasirinkimai, ramybė, tvarka ir daugelis kitų dalykų. Kaip jau esu ankčiau minėjęs savo straipsniuose, kad tą suprato daugelis politikų ir valdovų nuo Egipto, Antikos laikų. Tą supranta ir mūsų dienomis.
Norėčiau iškelti klausimą. Tiksliau norėčiau atsakyti į klausimą, kurį dažnai girdžiu iš savo bičiulių, pažįstamų ar net draugų: KODĖL turėčiau palikti Romos katalikų bažnyčią? Kalbu grynai apie katalikybę, nes ji užima 70 % Lietuvos religinės rinkos. Vadinu religine rinka todėl, kad pasak scientologų bažnyčios įkurėjo: "nori tapti milijonieriumi - sukurk savo religiją". Taigi, Lietuvoje yra dvi biznio šakos - verslas tradicinis ir verslas religinis. Yra dar nelegalus, bet apie jį šiandien nekalbėsim. Taigi, dabar dėstau grynai iš žmogiškos pusės, žmogiškais argumentais. Būtent - Romos katalikų bažnyčia yra mafija, kuri valdo žmones, pati mažai kuo tikėdama. Vos vienas kitas kunigas nuoširdžiai tiki Kristumi, dažnai kunigaujantis dėl pelno siekių, kurie yra sakramentuose. Juk ne paslaptis, kad sakramentų už dyką negausi, už dyką nepalaidos ir t.t. Žodžiu, Roma laiko žmones savo gniaužtuose ir priklausomybėje. Labai liūdna, kad tiek žmonių, o ypač jaunų to nemato ir nesusimasto, o aklai ir dažnai fanatiškai gina savo religiją.
Dabar pakalbėsiu iš dvasinės pusės tiems, kurie ieško dvasinių atsakymų į šį klausimą. Jau daug atsakymų akstesniuose tekstuose esu pateikęs kaip Mišios, švč.Sakramentas, Išpažintis ir t.t, dabar pakalbėsiu grynai apie popiežiaus instituciją bei kodėl turėčiau išeiti iš Romos katalikų bažnyčios.
1. Romos popiežius mažų mažiausiai kelia nerimą ir daugiau klausimų, nei atsakymų. Mes aiškiai matome, kad, kai Petras norėjo save iškelti aukščiau kitų su Jonu ir klausė kuris sėdės dešinėje, kuris kairėje, Jėzus juos pastatė į vietą greit ir nuleido ant žemės. Taip pat, kai Jėzus sakė: "ganyk mano aveles" Jis neturėjo omenyje - SKIRIU TAVE AUKŠČIAU VISŲ PAVELDIMA TVARKA, o tam kartui, kad būtum ramstis, autoritetas, tvirtas tikėjime, stiprintum brolius. Mes kiekvienam ganomės žaliuojančiuose Viešpaties lankose ir kiekvienas ganome šalia savęs esantį brolį ar seserį, kuris yra silpnesnis tikėjime, kuris yra šalia, žiūrėdami jo, kad nepapiktinti, kad pastiprinti ir kt...
Taigi, toliau apie garbinimą - gerbimą popiežiaus. Pažiūrėkime Apreiškimo Jonui ištraukėlę trumpą: Arp Jn 22, 8 - 9 "Aš, Jonas, visa tai mačiau ir girdėjau. Išgirdęs ir pamatęs, puoliau angelui, kuris man visa tai parodė, norėdamas jį pagarbinti. Bet jis man pasakė: "Žiūrėk, kad to nedarytum! Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir tavo broliai pranašai, ir visi, kurie laikosi šios knygos žodžių. Dievą garbink!". Mes matome, vien iš šios ištraukos, o jų labai daug panašių Biblijoje, kad net angelas neleido sau tekti jokios garbės nė menkiausios, o liepė garbinti vieną Dievą. Taigi, aš jau seniai supratau, kad joks Dievo tarnas neleis saves garbinti/gerbti. Iš to galime daryti išvadą, kad Romos popiežius nėra Dievo tarnas. Kvaila sakote? Pamastykite realiai patys :).
2. Toliau tai, kad Romos popiežius pasiskelbęs Dievo vietininku žemėje - Kristaus vietininkas. O Jėzus Kristus kaip žinia yra Dievas. Manau tai didžiausias piktžodžiavimas pasaulyje, vienas didžiausių koks gali būti ir taip kalbėti gali tik velnio tarnas. Statyti save vietoje Šv. Dvasios yra kvaila ir šventvagiška. Bet popiežiui nė motais, jis drasiai sakosi esąs Dievo vietininkas tuo save lygiuodamas su Dievu ir teigdamas tuo teiginiu esąs vietoje Šv. Dvasios. Nes kaip žinome Dievo vietininkas žemėje pas žmones yra Dievo Šv. Dvasia. Tai va.
3. Trečias argumentas yra vėl Jono Apreiškimas - laiškai 7 - nioms Azijos bažnyčioms. Išskirčiau laišką Pergamo bažnyčiai, Tiatyro bei Laodikėjos. Pergamo bažnyčios angelui rašoma: Apr Jn 2 sk 14 eil (ST atitikmuo Skaičių knyga 31,16) "Vis dėlto turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių Balaamo mokslo, kuris mokė Balaką suvedžioti Izraelio sūnus, kad valgytų stabams aukojamas aukas ir ištvirkautų". Apr Jn 2 sk 20 eil: "Bet turiu šį tą prieš tave: tu leidi moteriškei Jezabelei , kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie išvirkautų ir valgytų paaukotas aukas". Bei Apr 3 sk 17 - 18 eil "Tu gi sakai: "Aš esu turtingas ir pralobęs ir nikoe man nebereikia, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum". Taigi, siūlau perskaityti Apreiškimo Jonui 1 - 3 skyrių kontekstui geriau suprasti, bet atkreipkite dėmesį į mano parodytas vietas. Argi, ypač paskutinė ištrauka neprimena jums Romos katalikų bažnyčios? Argi ji nesididžiuoja savo "dvasiniais turtais", sakramentų pilnatve, "malonių" pilnatve, turtinguole dvasioje. O daugelis mato, kad ji akla kaip šunytis kaip paleistuvė slankioja norėdama dar daugiau žmonių pagrobti į savo liūną... Stabmeldė ir ištvirkėlė - štai kas ji.
4. Paskutinis argumentas kurį pateiksiu kodėl tu broli arba seserie turi išeiti iš Romos katalikų bažnyčios yra Apreiškimas Jonui 17 - 18 skyriai. Būtinai juos perskaityk bendram kontekstui geriau suprasti, bet pateiksiu kelias eilutes išskirtiniau pabrėžti: Apr Jn 18 sk 2 - 4 eil "O jis (angelas) šaukė galingai, stipriu balsu: "Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visų nešvarių ir nekenčiamų paukščių narvu. Nuo jos įniršio vyno buvo girtos visos tautos; žemės karaliai su ja išvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš jos prabangos. Ir aš išvydau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: "Išeikite iš jos mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų".. Nėra abejonės, kad šios Biblijos - Dievo žodžio ištraukos kalba apie Romą. Jei abejojate patys perskaitykite Apreiškimo Jonui 17 - 18 skyrius ir tuo įsitikinsite.
Todėl aš jums sakau mano broliai ir seserys, kurie išpažįstate Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir norite būti Jo mokiniais, raginu jus - išeikite iš tos bažnyčios, išeikite iš šėtono sinagogos. Tai gili dvasinė tiesa, prašau, kad jūs tai suvoktumėte...
KUR EITI? Raginu jus ir nuoširdžiai sakau, kad yra Lietuvoje ir pasaulyje gyvų, pagal Evangelijos Dvasią gyvenančių žmonių ir jų sambūrių, kurie susibūrę į bendruomenes - bažnyčias, kurių vienintelė Galva ir Valdovas yra Viešpats Kristus, kurie myli Jį ir Jo žodį, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje. Jei tai neigiate, tai neigiate ir patį Kristų ir sau meluojate, kad vykdote Jo paliepimus, o jei priimate tai ką sakau, tai ramybė ir malonė jums su Viešpačiu tepagausėja dar labiau. Taigi, raginu susiraskite gyvą, evangelinę bendruomenę, kuri gyvena evangelinį gyvenimą, stengiasi taip gyventi, turi GYVĄ bendravimą Kristuje vidumi ir širdimis, o ne duonos paplotyje, kuris yra stabams paaukota mėsa dvasine kalba tariant.
Gyvenkite evangelinį gyvenimą su broliais ir seserimis, kurie tikrai myli Kristu, o ne su velnio vaikais, kurie jus išnaudoja ir apgaudinėja prisidengę religiniais terminais ir Dievo žodžiu. O tokia piktuolė yra katalikų Romos bažnyčia.
Jei norėsite paklausti ko ar turėsite klausimų kur eiti, į kokią bendruomenę - bažnyčią kuriame mieste rašykite man el.paštu: jonasemanuelis@gmail.com . Pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu. Dėl jūsų gerovės ir laimės.
Amen.
2011 m. gegužės 11 d., trečiadienis
Liudijimai, interneto adresai youtube
Liudijimai, interneto adresai youtube:
1) http://www.youtube.com/watch?v=gzgfgvAOs6k – Algimanto liudijimas;
2) http://www.youtube.com/watch?v=23LaK99PEko – Jėzus vs religija (anglų kalba);
3) http://www.youtube.com/watch?v=8IZe_ea5x5g&feature=related – Audriaus S. liudijimas;
4) http://www.youtube.com/watch?v=gYfPk9DymEg&feature=related – Audriaus P. liudijimas
5) http://www.youtube.com/watch?v=Ua-rqkLFcVc&feature=related – Joanos;
6) http://www.youtube.com/watch?v=yqd7_1TSMS0&feature=related – Liutauro liudijimas;
7) http://www.youtube.com/watch?v=iC0uI1gemRI&feature=related – Jolitos liudijimas;
8) http://www.youtube.com/watch?v=hUa0wqlpF50&feature=related – Giedros liudijimas;
9) http://www.youtube.com/watch?v=hbjG12lotFc&feature=related – Artūro liudijimas;
10) http://www.youtube.com/watch?v=49ofzsa9IOY&feature=related – Toliko liudijimas;
11) http://www.youtube.com/watch?v=3WbwpxPzLws&feature=related – Kęsto liudijimas;
12) http://www.youtube.com/watch?v=AAQ1htR2Ln0&feature=related – Dariaus liudijimas;
13) http://www.youtube.com/watch?v=8qeqDPtSju4&feature=related – Giedrės liudijimas;
14) http://www.youtube.com/watch?v=rvrM6AqAzYo&feature=related – Nijolės liudijimas;
15) http://www.youtube.com/watch?v=sHvbqq8dFsI&feature=related – Zigmo liudijimas;
16) http://www.youtube.com/watch?v=DOyavFqCgQs&feature=related – Prano liudijimas;
17) http://www.youtube.com/watch?v=EXf1JAwPKJ8&feature=related – buvusio narkomano liudijimas;
Gero ir palaiminto žiūrėjimo,
Kristaus ramybės jums :)
J.E
1) http://www.youtube.com/watch?v=gzgfgvAOs6k – Algimanto liudijimas;
2) http://www.youtube.com/watch?v=23LaK99PEko – Jėzus vs religija (anglų kalba);
3) http://www.youtube.com/watch?v=8IZe_ea5x5g&feature=related – Audriaus S. liudijimas;
4) http://www.youtube.com/watch?v=gYfPk9DymEg&feature=related – Audriaus P. liudijimas
5) http://www.youtube.com/watch?v=Ua-rqkLFcVc&feature=related – Joanos;
6) http://www.youtube.com/watch?v=yqd7_1TSMS0&feature=related – Liutauro liudijimas;
7) http://www.youtube.com/watch?v=iC0uI1gemRI&feature=related – Jolitos liudijimas;
8) http://www.youtube.com/watch?v=hUa0wqlpF50&feature=related – Giedros liudijimas;
9) http://www.youtube.com/watch?v=hbjG12lotFc&feature=related – Artūro liudijimas;
10) http://www.youtube.com/watch?v=49ofzsa9IOY&feature=related – Toliko liudijimas;
11) http://www.youtube.com/watch?v=3WbwpxPzLws&feature=related – Kęsto liudijimas;
12) http://www.youtube.com/watch?v=AAQ1htR2Ln0&feature=related – Dariaus liudijimas;
13) http://www.youtube.com/watch?v=8qeqDPtSju4&feature=related – Giedrės liudijimas;
14) http://www.youtube.com/watch?v=rvrM6AqAzYo&feature=related – Nijolės liudijimas;
15) http://www.youtube.com/watch?v=sHvbqq8dFsI&feature=related – Zigmo liudijimas;
16) http://www.youtube.com/watch?v=DOyavFqCgQs&feature=related – Prano liudijimas;
17) http://www.youtube.com/watch?v=EXf1JAwPKJ8&feature=related – buvusio narkomano liudijimas;
Gero ir palaiminto žiūrėjimo,
Kristaus ramybės jums :)
J.E
2011 m. gegužės 10 d., antradienis
Nukryžiavo
Viešpatį Jėzų Kristų nukryžiavo ne dėl Jo darbų, o dėl Jo žodžių.
Taip pat ir šiais laikais tikrieji Kristaus mokiniai yra šmeižiami, persekiojami, jų šalinamasi ir yra kryžiuojami kaip ir jų Mokytojas.
Tikrai tiesa: "tarnas ne didesnis už savo Mokytoją"
Amen.
Taip pat ir šiais laikais tikrieji Kristaus mokiniai yra šmeižiami, persekiojami, jų šalinamasi ir yra kryžiuojami kaip ir jų Mokytojas.
Tikrai tiesa: "tarnas ne didesnis už savo Mokytoją"
Amen.
2011 m. gegužės 3 d., antradienis
Apie pašaukimą
Sveikinu jus tikintieji Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Malonė ir ramybė jums.
Šiandieną pažiūrėkime ką Dievo žodis - Biblija sako apie pašaukimą, koks jis turėtų būti ir kaip jis yra tinkamai ar netinkamai suprastas ir aiškinamas kai kuriose bažnyčiose.
Dažniausiai pašaukimo klausimas yra nagrinėjamas Romos katalikų ir stačiatikių, ortodoksų bažnyčiose, bet šiuo atveju atveju apsiribosiu vėlgi, vakarų tradicija, kuri yra - Romos katalikų bažnyčia (toliau RKB). Taigi panagrinėsim punktais:
1) Štai kaip pašvestą gyvenimą apibūdina Vitaconsecrata Romos katalikų pašvestųjų svetainė internetiniame puslapyje. Įdedu ištrauką iš jo su internetine nuoroda: http://www.vitaconsecrata.lt/dievui-pasvestasis-gyvenimas.html
O ištrauka atrodo taip: "Tai gyvenimas krikščionių vyrų ir moterų, kurie stengiasi gyventi panašiai, kaip gyveno žemėje pats Jėzus Kristus. O jis buvo skaistus, neturtingas ir klusnus. Pats Jėzus pasirenka ir pašaukia sau tuos, kuriuos nori, dovanodamas jiems galimybę būti visiškai atsidavus jam kaip Sužadėtiniui. Šis ryšys praturtina ir papuošia Bažnyčią šventumu, tokiu kaip šv. Benedikto ir šv. Skolastikos, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros, šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono... Pašvęstasis gyvenimas tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje ir yra pranašiškas būsimojo gyvenimo liudijimas visiems tikintiesiems.
Kad suprastume pašvęstojo gyvenimo svarbą krikščionių bendruomenei, pabandykime įsivaizduoti, kokia būtų Bažnyčia, jei nebūtų pašvęstųjų? Nukentėtų ne tik kai kurios labai vertingos tarnystės, bet pirmiausia pristigtų radikalaus Kristaus sekimo ženklo, kurio visiems labai reikia.
Bažnyčia yra tokia, kokią matome, nes joje yra žmonių, pasiruošusių atsisakyti visko, kas trukdo radikaliai sekti Kristumi. Pašvęstieji, vienuoline profesija prisiimdami Kristaus gyvenimo būdą – skaistų, neturtingą ir klusnų, nuolankų ir nuosaikų, nukreiptą į artimo meilę, tampa reikšmingu Bažnyčios elementu ir paradoksalia, tačiau kerinčia Dievo Karalystės pranašyste pasimetusiame pasaulyje".
2) Toliau Vitaconsecrata pateikia mums apibūdinimus pašvestųjų gyvenimo formų: http://www.vitaconsecrata.lt/pasvestojo-gyvenimo-formu-ivairove.html (kad nebūtų labai ilgas straipsnis šičia, tai tiesiog padarykite adresą nuorodos COPY - PASTE ir patys pasiskaitykite)
3) Čia ta pati vitaconsecrata svetainė kalba apie "pasauliečių" institutus: http://www.vitaconsecrata.lt/pasaulieciu-institutai.html
4) O štai kaip apibūdinamas pats pašaukimas, kas tai yra tame pačiame vitaconsecrata puslapyje: http://www.vitaconsecrata.lt/pasaukimas.html
Prieš komentarą prašau įsiskaityti į vitosconsecratos aptariamą pašaukimą, o po to peržvelgti komentarą.
O DABAR pažiūrėkime ką Dievo žodis - Biblija (pats Dievas) kalba savo žodyje apie pašvestą gyvenimą ir radikalų Kristaus sekimą:
KOMENTARAS:
1)Pirmasis pašaukimas, įvykęs Biblijoje ir Adomo ir Ievos. Jie abu buvo pašaukti paklusti Dievui ir Jį mylėti (tai yra - paklusti Jo valiai), bet savo pašaukimo jie neįvykdė ir mes žinome, kas nutiko toliau ir, kad buvo išvyti jie iš Edeno sodo.
2)Toliau, vienas ryškesnių pašaukimų yra Nojaus pavyzdys. Nojus, paprastas žemės gyventojas, tiesiog žmogus, gyvenęs teisiai buvo pašauktas Dievo liūdyti pasauliui apie artėjantį Tvaną, statyti arką. Lygiai taip mes pašaukti statyti Arką iš šiais laikais - skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją, kad žmonės įtikėtų Gyvajį Dievo Sūnų Jėzų Kristų idant būtų apsaugoti Paskutinę Dieną (simbolinis Tvanas, tik bus ne Tvanas, o ugnis iš dangaus.
3) Kitus pašaukimus galime prisiminti ir prisiminti, tiesiog dėl pernelyg daugybės jų visų neminėsiu, o paimsiu pavyzdžiu Abraomą, Izaiją, Ezechielį, Samuelį, Jeremiją, Danielių, Viešpaties Kristaus mamą Mariją bei Joną krikštytoją. Visi jie buvo nuostabaus Dievo, o vėliau ir ateinančio Viešties Kristaus liūdytojai, pranašai bei Jo plano vykdytojai. Kiekvieną atskirai pašaukimą rekomenduoju paskaityti Rašte pačiam asmeniškai. Pvz. IZAIJO PAŠAUKIMAS: tai nuostabus pašaukimas, simbolizuojantis mums Jėzaus Kristaus apvalomą kraujo galią: IZ, 6, 8; Arba, jei pažiūrėtume Kristaus mamos Marijos pavyzdį irgi pamatytume nuolankų jos atsiliepimą Viešpaties kvietimui.
Apaštalas Paulius apie savo pašaukimą: Gal, 1, 15 - 16 "Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos isčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau jį pagonims". Taigi, nuostabus dalykas, kad Viešpats dar mums esant mamos pilvelyje jau turi mums paruošęs pašaukimą tam tikrą :).
4) O dabar pažvelkim kodėl Romos katalikų bažnyčios pašaukimas neatitinka Biblijos (pačio tikro, vienintelio ir Gyvo Dievo žodžio) ir yra iškraipytas:
4.1 Vitaconsecrata gražiai labai aptaria, kad tai pašvestas gyvenimas, tai radikalus Kristaus sekimas. Kad tai gyvenimas neturte, skaistume, klusnume, kad tai įpatinga tarnystė ir įpatingas pašaukimas Dievui. Bet ar tikrai taip yra?
MT 19, 16 - 21, ypac 21 eilutė (mes šią istoriją žinome ar bent esame girdėję) kalba apie jaunuolį, kuriam Jėzus liepė eiti ir parduoti viską ką turi, išdalinti vargšams ir tada sekti Jį. Labai gaila, kad daugelis tikinčiųjų, ypač viduramžiais šį Jėzaus raginimą suprato pažodžiui, parduodavo savo turtą, išdalydavo jį (PVZ. Emanuelis toks Prancičkaus pasekėjas vienas pirmųjų - "Prancičkaus žiedeliai" knygoje rašo ar kiti panašūs atvejai) ir tada pasitraukdavo kur nors į vienumą ar askezę ar pvz. Prancičkaus atveju - skelbti Evangeliją. Deja, kas tinka Prancičkui, nebūtinai tinka mums. Sakau tai, nes gaila matyti kaip per istoriją šimtai, net gana garsių Romos bažnyčios vyrų šį Kristaus liepimą suprato pažodžiui tiesiogine prasme, o nesuprato tikrosios evangelinės prasmės. Juk turtas, kurį Jėzus ragina parduoti gali būti, bet kas: TAI GALI BŪTI mūsų teologinis išsilavinimas, kuris mums sukelia aroganciją ir puikybę ir per savo teologinius "turtus" nematome tiesos, tai gali būti FACEBOOK, tai gali būti netinkama kompanija, tai gali būti tam tikra nuodėmė ar, bet kas prie ko esam prisirišę ir kas mums trukdo sekti Kristų visa širdimi, todėl katalikiškas kvietimas sekti Jėzų išskirtinai neturte neturi jokio biblinio pagrindimo ir yra veikiau radikalus Rašto iškraipymas, nei radikalus Kristaus sekimas. Jei mano žodžiai jums jau sukėlė pyktį, tai labai prašau jus pažiūrėti 2 Jn, 1 eil, kur Jonas rašo kokiai tai ponei, veikiausiai kažkam iš imperatoriaus rūmų ar kilmingųjų (kurie buvo išskirtinai turtingi). Vėliau mes žinome pavyzdžių, kai imperatoriaus žmona net buvo krikščionė (oho kokie turtai!). Taigi, matome, kad Kristaus sekimas nebūtinai yra neturtas. Neturas yra tik tuo atveju, jei jums pinigai trukdo sekti Kristų, pvz. esate darboholikas dėl pinigų ar verslininkas nesąžiningas ir nemokate mokesčių valstybei ar kitaip apgaudinėjate valstybę - būtent radikalus Kristaus sekimas tai yra ASKEZĖ (susilaikymas). ASKEZĖ NUO NUODĖMĖS - VIDINĖ ASKEZĖ, o ne koks išorinis atributas kaip abitas. Juk Kristus irgi sakė fariziejams: "Jūs pabaltinti karstai. Esate gražūs iš išorės, bet viduje pilni nedorybės". Ir pranašas Elijas sako: I kar, 18 sk, 21 eil: "Ar ilgai jūs svyruosite? Jei Viešpats yra Dievas, sekite Jį, o jei Baalas, sekite Baalą". Kitame Biblijos vertime A. Kavaliausko išversta: "Ar ilgai būsite su dvejais ramentais". Taigi, Elijas klausia: Kada radikaliai ŠIRDYJE pasišvęsi Kristui? Kada liausies nuodėmiavęs, kada tapsi tikrai Jo mokymu pašventęs Jam savo gyvenimą tuo kuo esi? Ar tai būtum mokytojas, ar statybininkas, ar stalius, ar dizaineris, ar projektuotojas, ar mechanikas, ar valytojas, ar gydytojas - turi pašvęsti gyvenimą JAM. Turi visiškai priklausyti Kristui, gyventi SKAISTUME (skaistumas - visąpusis susilaikymas nuo nuodėmės), tavo širdis neturi būti pasidalijus. Deja, šitą privilegiją neteisėtai prisiemė būtent vienuolinis arba "pašvestųjų" gyvenimas.
4.2 Dabar jūs galvojate: "Hm, o tai kas tada skelbs Evangeliją? Kas tada mokys žmones Kristaus mokslo? Kas tada juos ugdys pagal Viešpaties valią? Kas tada rūpinsis ligoniais, seneliais, našlaičiais, prispaustaisiais? Brangieji, šita UŽDUOTIS skirta ne kažkokiam vienam išskirtinam "luomui", o mums visiems. Mes esame pašaukti (jei tik esame įtikėję) būti Kristaus sekėjais, būti Jo Gyvais liūdytojais, būti Jo mokiniais, kuo labiau pasauliui (netikintiems) savo gyvenimu kur bebūtume liudijant JĮ (darbais ir žodžiais). Tai nėra kažkokios rasės ar luomo privilegija. Juk ir BIBLIJA mums sako: JOK 1, 27 "Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu. Tai gal šiti žodžiai tik atskiram luomui? Gal tik tiems, kurie gyvena pasislėpę nuo pasaulio? O DVASINE UBAGYSTE, kodėl tu slepiesi už tvorų ir aukštų mūrų, kodėl tavo širdis tokia nerangi. Ne už tvorų turi slėpti, o būti skaistus nuo šio pasaulio TUO KAS ESI. Esi gydytojas? Toks ir būk, lik tikras Dievo tarnas, pašvęstas JAM. Esi statybininkas? Toks ir būk, pašvęstas JAM, skaistus nuo šio pasaulio. Taigi matome, kad Romos katalikų bažnyčios pašvestas gyvenimas iškreipia Evangeliją ir Rašto tiesą, nes iškelia aukščiau vienus, nei kiti, tuo lyg ir užmigdydamas kitus krikščionis - lyg jie neturėtų gyventi taip kaip gyvena jie, vienuoliai, pasislėpę už tų sienų, fariziejai bijantys susitepti su mumis - nešvariais. Kokios nerangios jūsų širdys Jėzus sako!! Ne išorėje, o viduje yra pašvęstumas, ne už sienų, o gyvenant pasaulyje, bet nebūnant su juo (nedalyvaujant pasaulio nedorybėje) yra pašvęstumas, ne už sienų reikia rūpintis našlaičiais ir ligoniais, o tą turi daryti kiekvienas krikščionis. Tik jūs panorėjote prieš 1600 metų pabėgti, vedami anachoretų, vedami Antano (vieno iš vienuolijų pradininko), vedami cistersų ir kartūzų, vedami Prancičkaus ir kitų, panorėjote pabėgti, idant liktumėte švarūs,i dant "radikaliai" sektumėtė Kristų slėpdamiesi nuo kitų (nors paskutiniu metu kai kurios vienolijos jau įsileidžia ir "nepašvestuosius" į savo "neturto rūmus" ir slėptuves....bet koks yra vidus jų?? Taip pat ir su Bažnyčios (Kristaus tikrosios dvasinės Bažnyčios) nariais, juk Viešpats pats paskyrė Bažnyčioje vienus apaštalais, antra pranašais, trečia mokytojais, po to stebuklai, išgydymai, vadovavimas, kalbos, visokia pagalba - I kor 12 sk, 28 - 30 eil; Taigi, tai puikiai parodo, o ir Bažnyčios istorija mums atskleidžia, kad pradžioje buvo taip, kad tarnystės Dievui buvo pagal charizmas ir esamą poreikį, o ne taip kaip dabar yra. BRANGIEJI - raginu jus grįžti į biblinius laikus, atsiverskite, nes kitu atveju, jūs neleidžiate veikti Šv. Dvasiai, jei nesate pirmuosiuose apaštalų laikuose. Tokia kunigystė (kaip Dievo žodžio tarnavimas), kokia yra šiandien yra visiškas Šv. Dvasios blokavimas. Tai hierarchinis institutas, paremtas klusnumu ŽMOGUI, bet ne Dievo vedimui (ŠV.DVASIAI). Hierarchinis institutas (vienuolynuose vyresnioji) niekada negali deramai leisti veikti ŠV. DVASIAI, nes dažnai aukštesnis valdžią turintis hierarchas ar vienuolijose motinėlė nesuprasdamas/a kito žemesniojo šaukimo draudžia ar neleidžia - gesina Dvasią. Tuo labiau, kad esi priverstas tada paklusti jau ne DIEVUI, o ŽMOGUI, o juk PETRAS apaštalas yra pasakęs (ADP, kai buvo nuplaktas) : "spręskite patys kam labiau dera paklusti - ar jums (žmonėms) ar Dievui".
4.3 O gal sakysite: "Tai pala pala. Gi yra kontempliatyvūs vienuolynai. Juk kažkas turi nuolat melstis už mus". Brangieji, NEapsigaukite tokiu melu. Dievo žodis Biblija sako labai aiškiai: Kol 4, 2 "Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami; melskitės taip pat ir už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį". Hm, bent aš skaitau juodu ant balto: NUOLAT MELSKITĖS. Atleiskite už kvailumą, kad nedarau išvedžiojimo, nesu išmokytas demagogijos, o suprantu tai tiesiogiai ir raginimą KIEKVIENAM krikščioniui. Būtent, kiekvienam. Turime nuolat ir nuolat melstis. Ta nuolatinė malda gali būti: žodžiais arba Dievo žodžio apmastymas ir vidinė malda mastant. Taigi, matome, kad nuolat melstis ir apmastyti Dievo žodį yra pavesta kiekvienam Kristaus mokiniui, kiekvienam pašvestajam, o pašvestieji yra VISI. Absoliučiai visi, kurie tiki Jėzų Kristų ir laiko Jį Viešpačiu.
4.4 Taigi, kaip jau aptarėme tikrasis pašvestasis gyvenimas yra Gyvenimas su Kristumi. Juk ir Kristus sako: "Esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas". Esu Kristuje, pasieliku Jame - turiu Gyvenimą. Ne išoriniai rūbai yra pasišventimas ir pašvęstasis gyvenimas, ne išorinė askezė (pvz. kartūzai ar cistersai geriausias pavyzdys) yra tikroji askezė, ne būtent pinigų ir turto atsisakymas, ne abitas ar sutana yra radikalus Kristaus sekimas, ne atsiskyrimas į miškus ar dykumas ar už didelių sienų ar nuo visuomenės yra radikalus Kristaus sekimas. RADIKALUS KRISTAUS SEKIMAS YRA: "Garbinimas tiesoje ir dvasioje, tyras ir nesuteptas maldingumas, o svarbiausia VIDINIS ŠIRDIES APIPJAUSTYMAS, apsisprendimas prikausyti vien tik Kristui, pasitikėjimas VIEN TIK JUO, TIK JUO, vieninteliu tarpininku ir vieninteliu Užtarėju. Ne išorė mus daro radikaliais Kristaus sekėjais, o vidus. Ir Kristus nereikalauja iš mūsų atsiskyrėliškumo išorinio (pvz. pabėgti už sienų į vienuolyną), o vidinio atsiskyrimo, vidinės askezės nuo pasaulio nuodėmės. Juk ir Raštas sako: I KOR, 7 sk, 20 eil "Kiekvienas tepasilieka toks, koks buvo pašauktas". Ir tai mums parodo, kad, jei buvai pašauktas virėjas juo ir būk, buvai mokytojas? Juo ir būk. Buvai pašauktas studentas? Būk tuo ką mokaisi, nebent Viešpats tave pašauks būti savo Bažnyčios tarnu pilnai. Buvai pašauktas statybininkas būdamas? Juo ir lik. Štai koks tikrasis pašaukimas.
4.5 CELIBATAS. Žinau, kaip kai kurie myli celibatą. IR laimė jums. Celibatas nuostabus dalykas. Celibatą idealiai aptaria I laiškas korintiečiams 7 skyrius. Labai rekomenduoju atidžiai jį panagrinėti visa ir pamatysite kaip toli nukrypus nuo biblinio celibato yra Romos bažnyčia. Jei sakysite apie tai, kad pašvestieji turi laikytis skaistumo, tai vėlgi, labai iškreiptas mastymas, nes pažiūrėkit I laišką timotiejui 3 sk, kur rašo, kad : vyskupas turi/gali būti vienos žmonos vyras. Taigi ir apaštalai turėjo žmonas ir buvo pasišventę pilnutinai, turėdami vaikų ir dirbdami rankų darbą ir dar spėdami Dievui tarnauti. Celibatas toks, koks yra šiandien gimė iš godulystės, kuri yra visų blogybių šaknis I tim, 6 sk, 10 eil "visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie jų geisdami nuklydo nuo tikėjimo ir drasko save aibe skausmų". Taip nutiko ir VI - VII amžiuose, kai Romos vyskupas iš godumo apimtas nusavino turtą vyskupų ir jų paveldėtojų, neleisdavo paveldėti ir pan. Taip pat ir dabar pretekstas nepanaikinti celibato yra tie patys godumo ir baimės prarasti didžiuosius Romos turtus. O TIKRASIS celibatas arba susilaikymas nuo lytinių santykių ir šeimos yra laisvas apsisprendimas. Tai laisvos valios aktas, o ir Dievo žodis sako I kor 7 sk 7 eil, kad tai Dievo dovana. Todėl būna, kad Dievo tarnas gauna Šv. Dvasios dovaną būti mokytoju ar pamokslininku - vyskupu, bet taip pat ir neturi dovanos būti be šeimos, o būna, kad ir turi dovana būti be šeimos ir dovaną Dievo žodžio mokyti. Taigi matome, kad Roma iškraipė biblinį skaistumo (lytinio, be šeimos) suvokimą ir visišką atsidavimą Dievui ir dar žmones suklaidino iš savo meilės turtams ir pinigams.
4.6 Dar kitas dalykas būtų susijęs su visišku pasišventimu Bažnyčiai: pvz. pamokslininkai, mokytojai (Dievo žodžio), vyskupai ar t.t. Visa tai turi būti būti Dievo žodžio šviesoje, ką jau anksčiau esu parašęs. Net ir apaštalai dirbo rankų darbą, gyveno iš to ir šalia tarnavo Dievui Jam visiškai pasišventę, turėdami šeimas dauguma iš jų. RAGINU GRĮŽTI ROMĄ PRIE APAŠTALŲ LAIKŲ.
4.7 Kitas, jau paskutinis dalykas, kurį aptarsiu susijęs su Romos katalikų vienuolyste yra pasitikėjimas Kristumi. Būtent yra tai, kad vienuoliai ir kunigai, labiausiai nepasitiki Kristumi, nes jie daugiausiai, imant proporciją, praleidžia laiko garbindami ne Dievą, o Dievo tarnus. Taigi, jie labiausiai niekina Dievą ir praleidžia daugiausiai laiko žeisdami Jį ir nepasitikėdami Juo. KODĖL taip sakau? PERSKAITYKITE PAVYZDĮ iliustracija, tada užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti: Jūs esate dykumoje (kai dar nebuvote Kristaus pažinę ar nesate). Esate dykumoje, gyvenate ten, nuolatinėje sausroje, nepažindami Dievo. Vieną dieną Viešpats apsireiškia jums savo nuostabia malone ir jūs suprantate, kad Jėzus Kristus yra Viešpats - Gelbėtojas. Įtikite tuo visa širdimi, džiugaujate gavę Šv. Dvasią ir tapę Dievo vaiku. Va ir nuo šiol jau tai nebe dykuma, o nuolatinė trykštanti Šv. Dvasios versmė, gaivinanti sielą. TIK JIS IR JŪS. NIEKO DAUGIAU. Nei Marijos, nei šventųjų, nei Jono Pauliaus kraujo ampulėje, o TIK JIS IR JŪS. Ar galite taip pasitikėti JUO? Žinokite, kad kol nepasitikėsite JĖzumi Kristumi taip radikaliai, kad tik bus JIS ir JŪS tol nematysite Pažadėtosios Žemės - Dangaus Karalystės (aišku, nebent save apgaudinėdami pamaloninsite mintimi apie tai kas neegzistuoja, pvz. skaistyklą. Paskaitykite LUKO 16 sk 26 eil ir pamatysite patys, kad yra arba Amžinas Gyvenimas pas Dievą, arba pragaras). Taigi, matome, kad GERBTI, GARBINTI, PRAŠYTI UŽTARIMO (tik nesugalvokit istorijos klaidingos apie pilną virtuvės komplektą su šventaisiais), PASITIKĖTI, TIKĖTI reikia tik DIEVĄ TĖVĄ, SŪNŲ ir ŠV.DVASIĄ, kurie yra viena ir veikia kaip viena. Jei taip nepasitikėsite Kristumi dar kartą kartoju, neįeisite į Pažadėtą Žemę, kaip, kad Izraelis neįėjo su Moze - dėl netikėjimo.
Taigi, prašau manes nekeikti už tai, kad kviečiu radikaliai pasitikėti Kristumi tikrąja, bibline prasme ir vien tik Juo. O žinokite, kad Romos katalikų pašvęstasis gyvenimas yra labai toli nuo biblinio pašvęsto gyvenimo supratimo ir mokymo, negana to, kad tiek daug stabmeldystės tame yra - žmogaus rankų kūrinių gerbimas ir garbinimas. Deja, Raštas sako, kad joks stabmeldys neįeis į Dangaus Karalystę.
Raginu, ATSIVERSK dar šiandien, palik savo nedorus kelius ir gręžkis prie GYVOJO DIEVO ir Viešpačio Kristaus Gelbėtojo visa širdimi, visa siela ir visu protu.
Apr 3, 17 - 18 "Tu gi sakai, "Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia", - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo akims pasitepti, kad praregėtum".
Apr 3, 19 - 20 "Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi"
Apr 2, 16 "Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais/tavimi savo burnos kalaviju.
Apr 18, 4 "Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: "Išeikite iš jos mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų" (rekomenduoju visą 18 sk perskaityti, idant aiškesnis kontekstas būtų).
Hbr 10, 31 "Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas".
Amen.
Šiandieną pažiūrėkime ką Dievo žodis - Biblija sako apie pašaukimą, koks jis turėtų būti ir kaip jis yra tinkamai ar netinkamai suprastas ir aiškinamas kai kuriose bažnyčiose.
Dažniausiai pašaukimo klausimas yra nagrinėjamas Romos katalikų ir stačiatikių, ortodoksų bažnyčiose, bet šiuo atveju atveju apsiribosiu vėlgi, vakarų tradicija, kuri yra - Romos katalikų bažnyčia (toliau RKB). Taigi panagrinėsim punktais:
1) Štai kaip pašvestą gyvenimą apibūdina Vitaconsecrata Romos katalikų pašvestųjų svetainė internetiniame puslapyje. Įdedu ištrauką iš jo su internetine nuoroda: http://www.vitaconsecrata.lt/dievui-pasvestasis-gyvenimas.html
O ištrauka atrodo taip: "Tai gyvenimas krikščionių vyrų ir moterų, kurie stengiasi gyventi panašiai, kaip gyveno žemėje pats Jėzus Kristus. O jis buvo skaistus, neturtingas ir klusnus. Pats Jėzus pasirenka ir pašaukia sau tuos, kuriuos nori, dovanodamas jiems galimybę būti visiškai atsidavus jam kaip Sužadėtiniui. Šis ryšys praturtina ir papuošia Bažnyčią šventumu, tokiu kaip šv. Benedikto ir šv. Skolastikos, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros, šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono... Pašvęstasis gyvenimas tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje ir yra pranašiškas būsimojo gyvenimo liudijimas visiems tikintiesiems.
Kad suprastume pašvęstojo gyvenimo svarbą krikščionių bendruomenei, pabandykime įsivaizduoti, kokia būtų Bažnyčia, jei nebūtų pašvęstųjų? Nukentėtų ne tik kai kurios labai vertingos tarnystės, bet pirmiausia pristigtų radikalaus Kristaus sekimo ženklo, kurio visiems labai reikia.
Bažnyčia yra tokia, kokią matome, nes joje yra žmonių, pasiruošusių atsisakyti visko, kas trukdo radikaliai sekti Kristumi. Pašvęstieji, vienuoline profesija prisiimdami Kristaus gyvenimo būdą – skaistų, neturtingą ir klusnų, nuolankų ir nuosaikų, nukreiptą į artimo meilę, tampa reikšmingu Bažnyčios elementu ir paradoksalia, tačiau kerinčia Dievo Karalystės pranašyste pasimetusiame pasaulyje".
2) Toliau Vitaconsecrata pateikia mums apibūdinimus pašvestųjų gyvenimo formų: http://www.vitaconsecrata.lt/pasvestojo-gyvenimo-formu-ivairove.html (kad nebūtų labai ilgas straipsnis šičia, tai tiesiog padarykite adresą nuorodos COPY - PASTE ir patys pasiskaitykite)
3) Čia ta pati vitaconsecrata svetainė kalba apie "pasauliečių" institutus: http://www.vitaconsecrata.lt/pasaulieciu-institutai.html
4) O štai kaip apibūdinamas pats pašaukimas, kas tai yra tame pačiame vitaconsecrata puslapyje: http://www.vitaconsecrata.lt/pasaukimas.html
Prieš komentarą prašau įsiskaityti į vitosconsecratos aptariamą pašaukimą, o po to peržvelgti komentarą.
O DABAR pažiūrėkime ką Dievo žodis - Biblija (pats Dievas) kalba savo žodyje apie pašvestą gyvenimą ir radikalų Kristaus sekimą:
KOMENTARAS:
1)Pirmasis pašaukimas, įvykęs Biblijoje ir Adomo ir Ievos. Jie abu buvo pašaukti paklusti Dievui ir Jį mylėti (tai yra - paklusti Jo valiai), bet savo pašaukimo jie neįvykdė ir mes žinome, kas nutiko toliau ir, kad buvo išvyti jie iš Edeno sodo.
2)Toliau, vienas ryškesnių pašaukimų yra Nojaus pavyzdys. Nojus, paprastas žemės gyventojas, tiesiog žmogus, gyvenęs teisiai buvo pašauktas Dievo liūdyti pasauliui apie artėjantį Tvaną, statyti arką. Lygiai taip mes pašaukti statyti Arką iš šiais laikais - skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją, kad žmonės įtikėtų Gyvajį Dievo Sūnų Jėzų Kristų idant būtų apsaugoti Paskutinę Dieną (simbolinis Tvanas, tik bus ne Tvanas, o ugnis iš dangaus.
3) Kitus pašaukimus galime prisiminti ir prisiminti, tiesiog dėl pernelyg daugybės jų visų neminėsiu, o paimsiu pavyzdžiu Abraomą, Izaiją, Ezechielį, Samuelį, Jeremiją, Danielių, Viešpaties Kristaus mamą Mariją bei Joną krikštytoją. Visi jie buvo nuostabaus Dievo, o vėliau ir ateinančio Viešties Kristaus liūdytojai, pranašai bei Jo plano vykdytojai. Kiekvieną atskirai pašaukimą rekomenduoju paskaityti Rašte pačiam asmeniškai. Pvz. IZAIJO PAŠAUKIMAS: tai nuostabus pašaukimas, simbolizuojantis mums Jėzaus Kristaus apvalomą kraujo galią: IZ, 6, 8; Arba, jei pažiūrėtume Kristaus mamos Marijos pavyzdį irgi pamatytume nuolankų jos atsiliepimą Viešpaties kvietimui.
Apaštalas Paulius apie savo pašaukimą: Gal, 1, 15 - 16 "Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos isčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau jį pagonims". Taigi, nuostabus dalykas, kad Viešpats dar mums esant mamos pilvelyje jau turi mums paruošęs pašaukimą tam tikrą :).
4) O dabar pažvelkim kodėl Romos katalikų bažnyčios pašaukimas neatitinka Biblijos (pačio tikro, vienintelio ir Gyvo Dievo žodžio) ir yra iškraipytas:
4.1 Vitaconsecrata gražiai labai aptaria, kad tai pašvestas gyvenimas, tai radikalus Kristaus sekimas. Kad tai gyvenimas neturte, skaistume, klusnume, kad tai įpatinga tarnystė ir įpatingas pašaukimas Dievui. Bet ar tikrai taip yra?
MT 19, 16 - 21, ypac 21 eilutė (mes šią istoriją žinome ar bent esame girdėję) kalba apie jaunuolį, kuriam Jėzus liepė eiti ir parduoti viską ką turi, išdalinti vargšams ir tada sekti Jį. Labai gaila, kad daugelis tikinčiųjų, ypač viduramžiais šį Jėzaus raginimą suprato pažodžiui, parduodavo savo turtą, išdalydavo jį (PVZ. Emanuelis toks Prancičkaus pasekėjas vienas pirmųjų - "Prancičkaus žiedeliai" knygoje rašo ar kiti panašūs atvejai) ir tada pasitraukdavo kur nors į vienumą ar askezę ar pvz. Prancičkaus atveju - skelbti Evangeliją. Deja, kas tinka Prancičkui, nebūtinai tinka mums. Sakau tai, nes gaila matyti kaip per istoriją šimtai, net gana garsių Romos bažnyčios vyrų šį Kristaus liepimą suprato pažodžiui tiesiogine prasme, o nesuprato tikrosios evangelinės prasmės. Juk turtas, kurį Jėzus ragina parduoti gali būti, bet kas: TAI GALI BŪTI mūsų teologinis išsilavinimas, kuris mums sukelia aroganciją ir puikybę ir per savo teologinius "turtus" nematome tiesos, tai gali būti FACEBOOK, tai gali būti netinkama kompanija, tai gali būti tam tikra nuodėmė ar, bet kas prie ko esam prisirišę ir kas mums trukdo sekti Kristų visa širdimi, todėl katalikiškas kvietimas sekti Jėzų išskirtinai neturte neturi jokio biblinio pagrindimo ir yra veikiau radikalus Rašto iškraipymas, nei radikalus Kristaus sekimas. Jei mano žodžiai jums jau sukėlė pyktį, tai labai prašau jus pažiūrėti 2 Jn, 1 eil, kur Jonas rašo kokiai tai ponei, veikiausiai kažkam iš imperatoriaus rūmų ar kilmingųjų (kurie buvo išskirtinai turtingi). Vėliau mes žinome pavyzdžių, kai imperatoriaus žmona net buvo krikščionė (oho kokie turtai!). Taigi, matome, kad Kristaus sekimas nebūtinai yra neturtas. Neturas yra tik tuo atveju, jei jums pinigai trukdo sekti Kristų, pvz. esate darboholikas dėl pinigų ar verslininkas nesąžiningas ir nemokate mokesčių valstybei ar kitaip apgaudinėjate valstybę - būtent radikalus Kristaus sekimas tai yra ASKEZĖ (susilaikymas). ASKEZĖ NUO NUODĖMĖS - VIDINĖ ASKEZĖ, o ne koks išorinis atributas kaip abitas. Juk Kristus irgi sakė fariziejams: "Jūs pabaltinti karstai. Esate gražūs iš išorės, bet viduje pilni nedorybės". Ir pranašas Elijas sako: I kar, 18 sk, 21 eil: "Ar ilgai jūs svyruosite? Jei Viešpats yra Dievas, sekite Jį, o jei Baalas, sekite Baalą". Kitame Biblijos vertime A. Kavaliausko išversta: "Ar ilgai būsite su dvejais ramentais". Taigi, Elijas klausia: Kada radikaliai ŠIRDYJE pasišvęsi Kristui? Kada liausies nuodėmiavęs, kada tapsi tikrai Jo mokymu pašventęs Jam savo gyvenimą tuo kuo esi? Ar tai būtum mokytojas, ar statybininkas, ar stalius, ar dizaineris, ar projektuotojas, ar mechanikas, ar valytojas, ar gydytojas - turi pašvęsti gyvenimą JAM. Turi visiškai priklausyti Kristui, gyventi SKAISTUME (skaistumas - visąpusis susilaikymas nuo nuodėmės), tavo širdis neturi būti pasidalijus. Deja, šitą privilegiją neteisėtai prisiemė būtent vienuolinis arba "pašvestųjų" gyvenimas.
4.2 Dabar jūs galvojate: "Hm, o tai kas tada skelbs Evangeliją? Kas tada mokys žmones Kristaus mokslo? Kas tada juos ugdys pagal Viešpaties valią? Kas tada rūpinsis ligoniais, seneliais, našlaičiais, prispaustaisiais? Brangieji, šita UŽDUOTIS skirta ne kažkokiam vienam išskirtinam "luomui", o mums visiems. Mes esame pašaukti (jei tik esame įtikėję) būti Kristaus sekėjais, būti Jo Gyvais liūdytojais, būti Jo mokiniais, kuo labiau pasauliui (netikintiems) savo gyvenimu kur bebūtume liudijant JĮ (darbais ir žodžiais). Tai nėra kažkokios rasės ar luomo privilegija. Juk ir BIBLIJA mums sako: JOK 1, 27 "Tyras ir nesuteptas pamaldumas prieš Dievą ir Tėvą yra: lankyti našlaičius ir našles jų sielvarte ir saugoti save nesuterštą šiuo pasauliu. Tai gal šiti žodžiai tik atskiram luomui? Gal tik tiems, kurie gyvena pasislėpę nuo pasaulio? O DVASINE UBAGYSTE, kodėl tu slepiesi už tvorų ir aukštų mūrų, kodėl tavo širdis tokia nerangi. Ne už tvorų turi slėpti, o būti skaistus nuo šio pasaulio TUO KAS ESI. Esi gydytojas? Toks ir būk, lik tikras Dievo tarnas, pašvęstas JAM. Esi statybininkas? Toks ir būk, pašvęstas JAM, skaistus nuo šio pasaulio. Taigi matome, kad Romos katalikų bažnyčios pašvestas gyvenimas iškreipia Evangeliją ir Rašto tiesą, nes iškelia aukščiau vienus, nei kiti, tuo lyg ir užmigdydamas kitus krikščionis - lyg jie neturėtų gyventi taip kaip gyvena jie, vienuoliai, pasislėpę už tų sienų, fariziejai bijantys susitepti su mumis - nešvariais. Kokios nerangios jūsų širdys Jėzus sako!! Ne išorėje, o viduje yra pašvęstumas, ne už sienų, o gyvenant pasaulyje, bet nebūnant su juo (nedalyvaujant pasaulio nedorybėje) yra pašvęstumas, ne už sienų reikia rūpintis našlaičiais ir ligoniais, o tą turi daryti kiekvienas krikščionis. Tik jūs panorėjote prieš 1600 metų pabėgti, vedami anachoretų, vedami Antano (vieno iš vienuolijų pradininko), vedami cistersų ir kartūzų, vedami Prancičkaus ir kitų, panorėjote pabėgti, idant liktumėte švarūs,i dant "radikaliai" sektumėtė Kristų slėpdamiesi nuo kitų (nors paskutiniu metu kai kurios vienolijos jau įsileidžia ir "nepašvestuosius" į savo "neturto rūmus" ir slėptuves....bet koks yra vidus jų?? Taip pat ir su Bažnyčios (Kristaus tikrosios dvasinės Bažnyčios) nariais, juk Viešpats pats paskyrė Bažnyčioje vienus apaštalais, antra pranašais, trečia mokytojais, po to stebuklai, išgydymai, vadovavimas, kalbos, visokia pagalba - I kor 12 sk, 28 - 30 eil; Taigi, tai puikiai parodo, o ir Bažnyčios istorija mums atskleidžia, kad pradžioje buvo taip, kad tarnystės Dievui buvo pagal charizmas ir esamą poreikį, o ne taip kaip dabar yra. BRANGIEJI - raginu jus grįžti į biblinius laikus, atsiverskite, nes kitu atveju, jūs neleidžiate veikti Šv. Dvasiai, jei nesate pirmuosiuose apaštalų laikuose. Tokia kunigystė (kaip Dievo žodžio tarnavimas), kokia yra šiandien yra visiškas Šv. Dvasios blokavimas. Tai hierarchinis institutas, paremtas klusnumu ŽMOGUI, bet ne Dievo vedimui (ŠV.DVASIAI). Hierarchinis institutas (vienuolynuose vyresnioji) niekada negali deramai leisti veikti ŠV. DVASIAI, nes dažnai aukštesnis valdžią turintis hierarchas ar vienuolijose motinėlė nesuprasdamas/a kito žemesniojo šaukimo draudžia ar neleidžia - gesina Dvasią. Tuo labiau, kad esi priverstas tada paklusti jau ne DIEVUI, o ŽMOGUI, o juk PETRAS apaštalas yra pasakęs (ADP, kai buvo nuplaktas) : "spręskite patys kam labiau dera paklusti - ar jums (žmonėms) ar Dievui".
4.3 O gal sakysite: "Tai pala pala. Gi yra kontempliatyvūs vienuolynai. Juk kažkas turi nuolat melstis už mus". Brangieji, NEapsigaukite tokiu melu. Dievo žodis Biblija sako labai aiškiai: Kol 4, 2 "Nuolat melskitės, budėdami ir dėkodami; melskitės taip pat ir už mus, kad Dievas mums atvertų žodžio duris skelbti Kristaus paslaptį". Hm, bent aš skaitau juodu ant balto: NUOLAT MELSKITĖS. Atleiskite už kvailumą, kad nedarau išvedžiojimo, nesu išmokytas demagogijos, o suprantu tai tiesiogiai ir raginimą KIEKVIENAM krikščioniui. Būtent, kiekvienam. Turime nuolat ir nuolat melstis. Ta nuolatinė malda gali būti: žodžiais arba Dievo žodžio apmastymas ir vidinė malda mastant. Taigi, matome, kad nuolat melstis ir apmastyti Dievo žodį yra pavesta kiekvienam Kristaus mokiniui, kiekvienam pašvestajam, o pašvestieji yra VISI. Absoliučiai visi, kurie tiki Jėzų Kristų ir laiko Jį Viešpačiu.
4.4 Taigi, kaip jau aptarėme tikrasis pašvestasis gyvenimas yra Gyvenimas su Kristumi. Juk ir Kristus sako: "Esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas". Esu Kristuje, pasieliku Jame - turiu Gyvenimą. Ne išoriniai rūbai yra pasišventimas ir pašvęstasis gyvenimas, ne išorinė askezė (pvz. kartūzai ar cistersai geriausias pavyzdys) yra tikroji askezė, ne būtent pinigų ir turto atsisakymas, ne abitas ar sutana yra radikalus Kristaus sekimas, ne atsiskyrimas į miškus ar dykumas ar už didelių sienų ar nuo visuomenės yra radikalus Kristaus sekimas. RADIKALUS KRISTAUS SEKIMAS YRA: "Garbinimas tiesoje ir dvasioje, tyras ir nesuteptas maldingumas, o svarbiausia VIDINIS ŠIRDIES APIPJAUSTYMAS, apsisprendimas prikausyti vien tik Kristui, pasitikėjimas VIEN TIK JUO, TIK JUO, vieninteliu tarpininku ir vieninteliu Užtarėju. Ne išorė mus daro radikaliais Kristaus sekėjais, o vidus. Ir Kristus nereikalauja iš mūsų atsiskyrėliškumo išorinio (pvz. pabėgti už sienų į vienuolyną), o vidinio atsiskyrimo, vidinės askezės nuo pasaulio nuodėmės. Juk ir Raštas sako: I KOR, 7 sk, 20 eil "Kiekvienas tepasilieka toks, koks buvo pašauktas". Ir tai mums parodo, kad, jei buvai pašauktas virėjas juo ir būk, buvai mokytojas? Juo ir būk. Buvai pašauktas studentas? Būk tuo ką mokaisi, nebent Viešpats tave pašauks būti savo Bažnyčios tarnu pilnai. Buvai pašauktas statybininkas būdamas? Juo ir lik. Štai koks tikrasis pašaukimas.
4.5 CELIBATAS. Žinau, kaip kai kurie myli celibatą. IR laimė jums. Celibatas nuostabus dalykas. Celibatą idealiai aptaria I laiškas korintiečiams 7 skyrius. Labai rekomenduoju atidžiai jį panagrinėti visa ir pamatysite kaip toli nukrypus nuo biblinio celibato yra Romos bažnyčia. Jei sakysite apie tai, kad pašvestieji turi laikytis skaistumo, tai vėlgi, labai iškreiptas mastymas, nes pažiūrėkit I laišką timotiejui 3 sk, kur rašo, kad : vyskupas turi/gali būti vienos žmonos vyras. Taigi ir apaštalai turėjo žmonas ir buvo pasišventę pilnutinai, turėdami vaikų ir dirbdami rankų darbą ir dar spėdami Dievui tarnauti. Celibatas toks, koks yra šiandien gimė iš godulystės, kuri yra visų blogybių šaknis I tim, 6 sk, 10 eil "visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie jų geisdami nuklydo nuo tikėjimo ir drasko save aibe skausmų". Taip nutiko ir VI - VII amžiuose, kai Romos vyskupas iš godumo apimtas nusavino turtą vyskupų ir jų paveldėtojų, neleisdavo paveldėti ir pan. Taip pat ir dabar pretekstas nepanaikinti celibato yra tie patys godumo ir baimės prarasti didžiuosius Romos turtus. O TIKRASIS celibatas arba susilaikymas nuo lytinių santykių ir šeimos yra laisvas apsisprendimas. Tai laisvos valios aktas, o ir Dievo žodis sako I kor 7 sk 7 eil, kad tai Dievo dovana. Todėl būna, kad Dievo tarnas gauna Šv. Dvasios dovaną būti mokytoju ar pamokslininku - vyskupu, bet taip pat ir neturi dovanos būti be šeimos, o būna, kad ir turi dovana būti be šeimos ir dovaną Dievo žodžio mokyti. Taigi matome, kad Roma iškraipė biblinį skaistumo (lytinio, be šeimos) suvokimą ir visišką atsidavimą Dievui ir dar žmones suklaidino iš savo meilės turtams ir pinigams.
4.6 Dar kitas dalykas būtų susijęs su visišku pasišventimu Bažnyčiai: pvz. pamokslininkai, mokytojai (Dievo žodžio), vyskupai ar t.t. Visa tai turi būti būti Dievo žodžio šviesoje, ką jau anksčiau esu parašęs. Net ir apaštalai dirbo rankų darbą, gyveno iš to ir šalia tarnavo Dievui Jam visiškai pasišventę, turėdami šeimas dauguma iš jų. RAGINU GRĮŽTI ROMĄ PRIE APAŠTALŲ LAIKŲ.
4.7 Kitas, jau paskutinis dalykas, kurį aptarsiu susijęs su Romos katalikų vienuolyste yra pasitikėjimas Kristumi. Būtent yra tai, kad vienuoliai ir kunigai, labiausiai nepasitiki Kristumi, nes jie daugiausiai, imant proporciją, praleidžia laiko garbindami ne Dievą, o Dievo tarnus. Taigi, jie labiausiai niekina Dievą ir praleidžia daugiausiai laiko žeisdami Jį ir nepasitikėdami Juo. KODĖL taip sakau? PERSKAITYKITE PAVYZDĮ iliustracija, tada užsimerkite ir pabandykite įsivaizduoti: Jūs esate dykumoje (kai dar nebuvote Kristaus pažinę ar nesate). Esate dykumoje, gyvenate ten, nuolatinėje sausroje, nepažindami Dievo. Vieną dieną Viešpats apsireiškia jums savo nuostabia malone ir jūs suprantate, kad Jėzus Kristus yra Viešpats - Gelbėtojas. Įtikite tuo visa širdimi, džiugaujate gavę Šv. Dvasią ir tapę Dievo vaiku. Va ir nuo šiol jau tai nebe dykuma, o nuolatinė trykštanti Šv. Dvasios versmė, gaivinanti sielą. TIK JIS IR JŪS. NIEKO DAUGIAU. Nei Marijos, nei šventųjų, nei Jono Pauliaus kraujo ampulėje, o TIK JIS IR JŪS. Ar galite taip pasitikėti JUO? Žinokite, kad kol nepasitikėsite JĖzumi Kristumi taip radikaliai, kad tik bus JIS ir JŪS tol nematysite Pažadėtosios Žemės - Dangaus Karalystės (aišku, nebent save apgaudinėdami pamaloninsite mintimi apie tai kas neegzistuoja, pvz. skaistyklą. Paskaitykite LUKO 16 sk 26 eil ir pamatysite patys, kad yra arba Amžinas Gyvenimas pas Dievą, arba pragaras). Taigi, matome, kad GERBTI, GARBINTI, PRAŠYTI UŽTARIMO (tik nesugalvokit istorijos klaidingos apie pilną virtuvės komplektą su šventaisiais), PASITIKĖTI, TIKĖTI reikia tik DIEVĄ TĖVĄ, SŪNŲ ir ŠV.DVASIĄ, kurie yra viena ir veikia kaip viena. Jei taip nepasitikėsite Kristumi dar kartą kartoju, neįeisite į Pažadėtą Žemę, kaip, kad Izraelis neįėjo su Moze - dėl netikėjimo.
Taigi, prašau manes nekeikti už tai, kad kviečiu radikaliai pasitikėti Kristumi tikrąja, bibline prasme ir vien tik Juo. O žinokite, kad Romos katalikų pašvęstasis gyvenimas yra labai toli nuo biblinio pašvęsto gyvenimo supratimo ir mokymo, negana to, kad tiek daug stabmeldystės tame yra - žmogaus rankų kūrinių gerbimas ir garbinimas. Deja, Raštas sako, kad joks stabmeldys neįeis į Dangaus Karalystę.
Raginu, ATSIVERSK dar šiandien, palik savo nedorus kelius ir gręžkis prie GYVOJO DIEVO ir Viešpačio Kristaus Gelbėtojo visa širdimi, visa siela ir visu protu.
Apr 3, 17 - 18 "Tu gi sakai, "Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia", - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo akims pasitepti, kad praregėtum".
Apr 3, 19 - 20 "Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk. Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi"
Apr 2, 16 "Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais/tavimi savo burnos kalaviju.
Apr 18, 4 "Ir aš išgirdau iš dangaus kitą balsą, skelbiantį: "Išeikite iš jos mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų" (rekomenduoju visą 18 sk perskaityti, idant aiškesnis kontekstas būtų).
Hbr 10, 31 "Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas".
Amen.
2011 m. gegužės 2 d., pirmadienis
Kristaus Kelias
Jėzaus Kristaus sekimo Kelias išliko nepasikeitęs iki šių dienų.
Tai daugiau nei doktrina ar konfesija, ar išorinis žmogaus įvaizdis, ar išorinis maldingumas. Tai dvasinis širdies sąjūdis, vidaus apipjaustymas, išlaisvinimas amžinybei.
Religija skiria - tikėjimas vienija.
Tai daugiau nei doktrina ar konfesija, ar išorinis žmogaus įvaizdis, ar išorinis maldingumas. Tai dvasinis širdies sąjūdis, vidaus apipjaustymas, išlaisvinimas amžinybei.
Religija skiria - tikėjimas vienija.
2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis
Švč. Sakramentas ar Viešpaties vakarienė
Taigi, tesiame toliau jautriausių temų nagrinėjimą ir šį kartą viena pati jautriausių temų, sukelianti įvairių prieštaringų jausmų tikintiesiems yra - Viešpaties vakarienė. Romos katalikų bei liuteronų bažnyčios šią vieną svarbiausių dogmų apibūdina kaip tiesioginį Kristaus fizinį kūną ir kraują ostijoje ir taurėje. Pvz. liuteronų teiginys Eucharistijos mokymo yra toks: "Šiuo sakramentu suteikiamas nuodėmių atleidimas, gyvybė ir išganymas". Tokios pačios pozicijos laikosi ir Romos katalikų bažnyčia. Reformatų bažnyčia lygiai taip pat panašiai traktuoja visa tai. Tuo tarpu radikalios reformacijos paliesti evangelikalai, nusprendę grįžti į 12 apaštalų laikus, Viešpaties vakarienę priima kaip dvasinį alegorinį Viešpaties mirties ir pralieto kraujo priminimą. Taigi, tokie yra skirtumai. Žvelgiant paviršutiniškai jie išoriniai ir didesnės reikšmės lyg ir neturi, bet pabandykim truputį pažvelgti į dvasinę šio reikalo pusę, būtent tai, kas NUSTATO širdies motyvus.
1) Daugiausia diskusijų sukelianti vieta yra JONO evangelijos 6 skyrius nuo 47 iki 65 eilutės. Čia Jėzus kalba apie tai, kad "Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūna ir geria mano kraują, tas turi amžiną gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutinią dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano krauja, tas pasielieka manyje, ir Aš jame". Vėliau, 63 eilutėję Jėzus sako: "Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas. Taigi, visos ištraukos nededu, bet jūs ją patys galite persiskaityti savo Biblijos vertimuose, jei tik norite ir ieškote tiesos. Taigi, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, kad viskas yra tinkama ir tai yra Jo kūnas ir Jo kraujas. Žydų fariziejai to nesuprato ir piktinosi, kaip ir mokiniai su Juo, tuo metu buvę pasipiktino ir pasitraukė, nes - jie nesuprato. Vėliau, galime pažiūrėti į I kor 11 sk 25 eil, bei galite savarankiškai JĖzaus paskutinę vakarienę susirasti aukštutiniame kambaryje kur JĖzus sako: "Tai darykite mano atminimui". O kas yra atminimas? Atminimui mes darome būtent tai, kad atsimintume ką Viešpats padarė, o ne išgyvendami dabartį lyg JĮ norėdami suvalgyti. Butent, kaip jau minėjęs esu anksčiau Bažnyčios mokytojas Augustinas yra nusistebėjusiai rašęs: "lyg jie norėtų suvalgyti Viešpaties kūną". Ir iš tiesų, įdomu.
2)Romos bažnyčia turi įdomią tradiciją su Epitafijonu. Epitafijonas tai toks įdomus dalykas skirtas atminti kam nors, užrašai kokie nors, eiliuoti pvz. ant antkapių. Katalikai turi tradiciją šį epitafijoną pagerbti, tarsi tai būtų pats Kristus, bet kaip teigia jie, tai nėra Kristus. Eucharistiją galėčiau prilyginti būtent tam, nes Epitafijono gili tradicija yra uždengti Viešpaties dirbtinį atminimo kapą bažnyčioje per didijį penktadienį. Taigi, nors tai atminimas, kuris mums padeda atsiminti ką Viešpats padarė, bet tai nėra tikras fizinis Viešpats - epitafijone.
3) Jėzus Kristus Jono evangelijos 6 skyriuje, jei skaitėte kalbėjo apie tai, kad Dvasia teikia gyvybę ir, kad Jo žodžiai, kuriuos Jėzus kalba yra gyvybė. Būtent tai yra dvasinė Viešpaties vakarienės pusė. Ar pamenate Rašto vietą Jn 4, 24 - 25 "Bet ateina valanda,- jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir JĮ garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje". Būtent tai yra ištrauka iš Jėzaus Kristaus pokalbio su samariete moterimi prie šulinio, kai ši pasakė, kad Jeruzalė yra vieta kur Dieva reikia garbinti. Būtent ten stovėjo Saliamono šventykla, kurioje gyveno Dievas ST laikais. O Kristus kalbėjo apie ateinančius laikus, apie tiesą ir dvasią, juk argi Jis melavo ir neatsiuntė Šv. DVasios, Guodėjo vėliau? Būtent vidiniais širdies nuostatais, Šv. Dvasios vedami mes turime garbinti Dievą, o ne išorėje darytais žmogaus rankų darbo dirbiniais. SEnojo Testamento laikai baigėsi, kai Dievas gyveno šventykloje, žmogaus rankų darbo namuose, o dabar Dievas pats apsigyvena tikinčio Jo Sūnumi Kristumi širdyse Šv. DVasia. Tai didelis dalykas - PATS DIEVAS GYVENA ŽMOGUJE. Ar galite tuo patikėti? Jei vadinate save tikinčiaisiais krikščionimis ir nepriimate šitų žodžių, tai manau reikia susimastyti ar tikrai esate tikintys. Taigi, dar karta akcentuoju, kad tikrieji garbintojai garbina Dievą viduje, savo širdyse, tiesoje ir dvasioje - savo visu gyvenimu, kiekviena gyvenimo diena - ar tai būtų darbe, ar mokykloje, ar studijose, ar santykiuose su draugais, šeimoje, ar vaikinas su mergina ir t.t. Viešpats gi ir sako vėliau fariziejams: "Kokios nerangios jūsų širdys!" "Iš išorės jūs gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Ir Viešpats mūsų reikalauja pirmiausia ne išorinio garbinimo, kuris paprastai liaudyje vadinamas davatkiškumu, fariziejiškumu, o vidinio. Ir vidinis garbinimas kyla tik iš GYVO sąntykio su Kristumi Jėzumi.
4) Taigi, Eucharistija tokia, kokia yra šiandien atsirado ne iškart, o tik nuo III a.kaip kompromisas dėl velykų datos iš rytų, o galutinai susiformavo dar keletui amžiui praėjus. IKI TOL Pradžioje pirmieji mokiniai ir apaštalai rinkdavo tai vienur, "tai kur namuose pas vienas kitą ar kur kitur ir laužydavo džiugia širdimi duoną prisimindami ką Viešpats už juos padarė" (Apd). Būtent, jie turėjo GYVĄ tikėjimą, Kristų širdyse, Kristaus Dvasią ir jiems nereikėjo išstatyto Kristaus prieš akis. Jie JĮ tikėjo širdimis, Jis pats Dvasia gyveno jų širdyse. O jie JĮ tikėdami būvo lyg vienas Kūnas, sujungti į vieną dvasinę Bažnyčią ir laužydavo duoną ir gerdavo vyną prisiminimui Viešpaties aukos. Ar suprantate tai?
5) Toliau dar pabandykime pažiūrėti ką reiškia JĖzaus žodžiai "valgyti mano kūną ir gerti mano kraują". Ogi pažiūrėkime Jono evangelijos 15 skyrių pvz, jis labai gerai tai iliustruoja. KĄ JĖzus sako? Sako, kad Jn 15, 3 - 4 "Jūs jau dėl žodžio esate švarūs, kurį jums kalbėjau (jei įtikėjome). Pasilikite manyje, ir Aš pasiliksiu jumyse. Toliau Jėzus tesia mintį apie vynmedį ir šakeles, kuriomis esame ir kaip svarbu pasilikti JAme - Vynmedyje. 10 eilutėje Jis priduria: "Jei laikysitės mano įsakymų pasiliksite mano meilėje, kaip Aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje". Ar matote tai brangieji? Gi Viešpats neturėjo pažodžiui mintyje to, kad valgykite mano fizinį kūną ir gerkite mano kraują fizinį ir gausite nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą. Jis visų pirma sakė: TIKĖKITE, GARBINKITE tiesoje ir dvasioje, VISU SAVO GYVENIMU, pasilike MANYJE ir tada turėsite GYVYBĘ. Gyvybė yra buvimas Kristuje, būtent DVASINE prasme - ŠVENTOJI DVASIA gyvena mumyse juk, jei tik esame įtikėję Viešpatį Kristų. Todėl mums nereikia dar ir dar, ir dar, ir dar, kas dieną vėl ir vėl priimti Kristų, idant būtume vėl ir vėl apvalyti ir turėtume išganymą. Tai pati baisiausia apgavystė, kokia tik žmogus gali save apgaudinėti. Net, jei tu tikrai tiki, kad ostijoje pats Kristus, ar lempelėje Kristus, ar Altoriuje Kristus, tai nieko nekeičia mylymasai. Kristus savo ŠV.Dvasia gyvena žmonių širdyse! Viliuosi, kad tuom patikėsi ir nuo stabmeldystės grešiesi prie Tikrojo Gyvojo Dievo, kuris Šv. Dvasia gyvena tikinčiuose JĮ...
O su tikinčiaisiais gyvą Kristų džiaugiuosi ir raginu išlikti tvirtais Gyvajame Viešpatyje :). Galinga Jo Dvasia.
Amen.
1) Daugiausia diskusijų sukelianti vieta yra JONO evangelijos 6 skyrius nuo 47 iki 65 eilutės. Čia Jėzus kalba apie tai, kad "Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūna ir geria mano kraują, tas turi amžiną gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutinią dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano krauja, tas pasielieka manyje, ir Aš jame". Vėliau, 63 eilutėję Jėzus sako: "Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas. Taigi, visos ištraukos nededu, bet jūs ją patys galite persiskaityti savo Biblijos vertimuose, jei tik norite ir ieškote tiesos. Taigi, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, kad viskas yra tinkama ir tai yra Jo kūnas ir Jo kraujas. Žydų fariziejai to nesuprato ir piktinosi, kaip ir mokiniai su Juo, tuo metu buvę pasipiktino ir pasitraukė, nes - jie nesuprato. Vėliau, galime pažiūrėti į I kor 11 sk 25 eil, bei galite savarankiškai JĖzaus paskutinę vakarienę susirasti aukštutiniame kambaryje kur JĖzus sako: "Tai darykite mano atminimui". O kas yra atminimas? Atminimui mes darome būtent tai, kad atsimintume ką Viešpats padarė, o ne išgyvendami dabartį lyg JĮ norėdami suvalgyti. Butent, kaip jau minėjęs esu anksčiau Bažnyčios mokytojas Augustinas yra nusistebėjusiai rašęs: "lyg jie norėtų suvalgyti Viešpaties kūną". Ir iš tiesų, įdomu.
2)Romos bažnyčia turi įdomią tradiciją su Epitafijonu. Epitafijonas tai toks įdomus dalykas skirtas atminti kam nors, užrašai kokie nors, eiliuoti pvz. ant antkapių. Katalikai turi tradiciją šį epitafijoną pagerbti, tarsi tai būtų pats Kristus, bet kaip teigia jie, tai nėra Kristus. Eucharistiją galėčiau prilyginti būtent tam, nes Epitafijono gili tradicija yra uždengti Viešpaties dirbtinį atminimo kapą bažnyčioje per didijį penktadienį. Taigi, nors tai atminimas, kuris mums padeda atsiminti ką Viešpats padarė, bet tai nėra tikras fizinis Viešpats - epitafijone.
3) Jėzus Kristus Jono evangelijos 6 skyriuje, jei skaitėte kalbėjo apie tai, kad Dvasia teikia gyvybę ir, kad Jo žodžiai, kuriuos Jėzus kalba yra gyvybė. Būtent tai yra dvasinė Viešpaties vakarienės pusė. Ar pamenate Rašto vietą Jn 4, 24 - 25 "Bet ateina valanda,- jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir JĮ garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje". Būtent tai yra ištrauka iš Jėzaus Kristaus pokalbio su samariete moterimi prie šulinio, kai ši pasakė, kad Jeruzalė yra vieta kur Dieva reikia garbinti. Būtent ten stovėjo Saliamono šventykla, kurioje gyveno Dievas ST laikais. O Kristus kalbėjo apie ateinančius laikus, apie tiesą ir dvasią, juk argi Jis melavo ir neatsiuntė Šv. DVasios, Guodėjo vėliau? Būtent vidiniais širdies nuostatais, Šv. Dvasios vedami mes turime garbinti Dievą, o ne išorėje darytais žmogaus rankų darbo dirbiniais. SEnojo Testamento laikai baigėsi, kai Dievas gyveno šventykloje, žmogaus rankų darbo namuose, o dabar Dievas pats apsigyvena tikinčio Jo Sūnumi Kristumi širdyse Šv. DVasia. Tai didelis dalykas - PATS DIEVAS GYVENA ŽMOGUJE. Ar galite tuo patikėti? Jei vadinate save tikinčiaisiais krikščionimis ir nepriimate šitų žodžių, tai manau reikia susimastyti ar tikrai esate tikintys. Taigi, dar karta akcentuoju, kad tikrieji garbintojai garbina Dievą viduje, savo širdyse, tiesoje ir dvasioje - savo visu gyvenimu, kiekviena gyvenimo diena - ar tai būtų darbe, ar mokykloje, ar studijose, ar santykiuose su draugais, šeimoje, ar vaikinas su mergina ir t.t. Viešpats gi ir sako vėliau fariziejams: "Kokios nerangios jūsų širdys!" "Iš išorės jūs gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Ir Viešpats mūsų reikalauja pirmiausia ne išorinio garbinimo, kuris paprastai liaudyje vadinamas davatkiškumu, fariziejiškumu, o vidinio. Ir vidinis garbinimas kyla tik iš GYVO sąntykio su Kristumi Jėzumi.
4) Taigi, Eucharistija tokia, kokia yra šiandien atsirado ne iškart, o tik nuo III a.kaip kompromisas dėl velykų datos iš rytų, o galutinai susiformavo dar keletui amžiui praėjus. IKI TOL Pradžioje pirmieji mokiniai ir apaštalai rinkdavo tai vienur, "tai kur namuose pas vienas kitą ar kur kitur ir laužydavo džiugia širdimi duoną prisimindami ką Viešpats už juos padarė" (Apd). Būtent, jie turėjo GYVĄ tikėjimą, Kristų širdyse, Kristaus Dvasią ir jiems nereikėjo išstatyto Kristaus prieš akis. Jie JĮ tikėjo širdimis, Jis pats Dvasia gyveno jų širdyse. O jie JĮ tikėdami būvo lyg vienas Kūnas, sujungti į vieną dvasinę Bažnyčią ir laužydavo duoną ir gerdavo vyną prisiminimui Viešpaties aukos. Ar suprantate tai?
5) Toliau dar pabandykime pažiūrėti ką reiškia JĖzaus žodžiai "valgyti mano kūną ir gerti mano kraują". Ogi pažiūrėkime Jono evangelijos 15 skyrių pvz, jis labai gerai tai iliustruoja. KĄ JĖzus sako? Sako, kad Jn 15, 3 - 4 "Jūs jau dėl žodžio esate švarūs, kurį jums kalbėjau (jei įtikėjome). Pasilikite manyje, ir Aš pasiliksiu jumyse. Toliau Jėzus tesia mintį apie vynmedį ir šakeles, kuriomis esame ir kaip svarbu pasilikti JAme - Vynmedyje. 10 eilutėje Jis priduria: "Jei laikysitės mano įsakymų pasiliksite mano meilėje, kaip Aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje". Ar matote tai brangieji? Gi Viešpats neturėjo pažodžiui mintyje to, kad valgykite mano fizinį kūną ir gerkite mano kraują fizinį ir gausite nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą. Jis visų pirma sakė: TIKĖKITE, GARBINKITE tiesoje ir dvasioje, VISU SAVO GYVENIMU, pasilike MANYJE ir tada turėsite GYVYBĘ. Gyvybė yra buvimas Kristuje, būtent DVASINE prasme - ŠVENTOJI DVASIA gyvena mumyse juk, jei tik esame įtikėję Viešpatį Kristų. Todėl mums nereikia dar ir dar, ir dar, ir dar, kas dieną vėl ir vėl priimti Kristų, idant būtume vėl ir vėl apvalyti ir turėtume išganymą. Tai pati baisiausia apgavystė, kokia tik žmogus gali save apgaudinėti. Net, jei tu tikrai tiki, kad ostijoje pats Kristus, ar lempelėje Kristus, ar Altoriuje Kristus, tai nieko nekeičia mylymasai. Kristus savo ŠV.Dvasia gyvena žmonių širdyse! Viliuosi, kad tuom patikėsi ir nuo stabmeldystės grešiesi prie Tikrojo Gyvojo Dievo, kuris Šv. Dvasia gyvena tikinčiuose JĮ...
O su tikinčiaisiais gyvą Kristų džiaugiuosi ir raginu išlikti tvirtais Gyvajame Viešpatyje :). Galinga Jo Dvasia.
Amen.
2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis
Šventasis Raštas - Biblija vs (ar) Tradicija
Šiomis dienomis teko mastyti labiau apie Tradicijos, kuri yra Romos katalikų bažnyčioje ir Šventojo Rašto - Biblijos suderinamumą. Iš to galima iškelti klausimą iš esmės tokį: ar apskritai Tradicija ir Šv. Raštas yra suderinami dalykai?
Romos katalikų bažnyčioj Tradicija yra lyg tam tikras Biblijos papildinys. Tikima, kad nuolat ir nuolat perduodama tradicija bei nuolatiniai "ap/sireiškimai" papildo Dievo Žodį - Bibliją. Naujausią ir šviežiausią ap/sireiškimo reiškinį galiu priskirti Faustinos Kovalskos, vienuolės, gyvenusios Lenkijoje, taip pat ir Vilniuje, kuri kaip teigiama patyrė pačio Jėzaus Kristaus apsireiškimą, Kuris jai liepė nutapyti paveikslą (dabar šį paveisklą galime matyti ant daugelio Romos katalikų bažnyčios sienų fasadų su užrašu: "Jėzau pasitikiu Tavimi") ir padiktavo gailestingumo vainikėlį, vadinamą Noveną, kurią sudaro - 1 Tėvė mūsų, 1 Sveika Marija ir 1 kartas Garbė Dievui Tėvui. Kaip teigiama, sukalbėjus šį vainikėlį įgijamas amžinas gyvenimas ir žmogaus laukia Dievo gailestingumas, taip pat šį vainikėlį galima kalbėti prie sergančio žmogaus, kuriam jau netoli mirtis ir jis bus išganytas. Faustinos Kovalskos pavyzdys tik vienas iš daugelio. Galima daug būtų dar vardinti, pradedant nuo Bažnyčios Tėvų - Augustino, Tertuljono ir kitų, Tomo Akviniečio, Ignaco Lojolos ir t.t, bet šio straipsnio tikslas ne nagrinėti Tradicijos visumą, o pažvelgti į Tradicijos ir Biblijos suderinamumą ir sąntykį.
Taigi, o dabar šis tas, keli faktai nedideli apie Bibiliją - Šv. Raštą. PArašysiu tik kelis, nes tikrai manau daugelis žinote šiuos faktus, o, jei ne, tai gal ką naujo surasite. Taigi, Bibilija buvo rašoma apie 1450 metų laikotarpių. Ją rašė daugiau kaip 40 skirtingų Dievo įkvėptų žmonių, hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Bažnyčios kanonuose oficialiai yra 66 Biblijos knygos (Romos bažnyčia naudoja papildomas 7 knygas, bet, čia jos atsirado po Vulgatos vertimo, iki tol nebuvo, todėl visos evangelinės Kristaus bažnyčios jas laiko apokrifinėmis - netikromis ir Dievo neįkvėptomis). Evangelinės bažnyčios tiki ta tiesa, kad Bibliją yra pabaigta Apreiškimu Jonui ir, kad Biblijoje yra viskas pasakyta ką žmogui reikia žinoti apie Dievą ir, kad ši knyga neišsemiami Dievo turtai duoti žmogui žemėje. Tuo tarpu Romos katalikų bažnyčia prideda Tradiciją, kuri yra svarbesnė jų supratimu net nei Šv. Raštas (pačio Dievo Žodis).
Taigi, dabar jau žinome kas yra Tradicija ir kas yra Šv. Raštas. O dabar į kitą pusę, tai yra - politinę, arba kaip Traidicija ar Biblija naudinga valstybei?:
1) Katalikų bažnyčios istorija (iš esmės tai atspindi pačios religijos kaitą) (I dalis, J. Lenzenweger ir kiti) aprašo vieną svarbiausių krikščionybės istorijoje įvykį, būtent - Romos imperatoriaus Konstantino ir tuometinio Romos vyskupo Miltiado, o nuo 314 metų Silvestro I draugystę ir krikščionybės įteisinimą Milano ediktu. Įdomu tai, kad Konstantinas, būdamas antikos mastymo valdovas ir politikas puikiai suprato visuotinės religijos svarbą valstybės stabilumui. Dar pats Egipto faraonas Echnatonas tuo galėjo įsitikinti prieš 4000 metų, kai norėjo pakeisti religiją iš Amono Ra į Atoną ir valstybėje prasidėjo masiniai neramumai ir didikų nepasitenkinimai. Romos valdytojai iki Konstantino taip pat puikiai suprato šią svarbą, todėl smarkiai persekiojo krikščionis, nes nusilpęs pagoniškų dievų kultas griovė valstybės pamatus, ekonomiką, stabilumą - taip JIE manė. Imperatoriams nė motais buvo krikščionių maldos už juos bei sąžiningai mokami mokesčiai. Tuo tarpu Konstantino laikais krikščionių buvo jau tiek, kad Konstantinas suprato šią svarbą ir priėmė politinį žingsnį - įteisino krikščionybę, idant Romos imperija turėtų stabilumą. Šalia to atsirado labai svarbus dalykas, kuris iš esmės ir nulėmė tolimesnį Kristaus mokslo degradavimą bei išsigimimą: BŪTENT, VALSTYBĖ PRADĖJO REMTI KRIKŠČIONIŲ DVASININKUS IR BAŽNYČIĄ. Iškilo realus pavojus kaip prekyba Dievo žodžiu, pataikavimas liaudies tamsumui dėl skaičiaus, norint išlaikyti juos prie kulto, kas garantuotų stabilias pajamas iš valstybės. Laikui bėgant tai suprato daugelis krikščioniškomis tapusių Europos valstybių valdovų ir jiems krikščionybė tebuvo politinis ėjimas valstybės stabilumo garantui. "Prasidėjo tamsieji laikai, kurie tesiasi iki šiol" (aut.komentaras). Vėliau net bažnytinės pareigos pradėtos pirkti, vadinamoji - simonija. Kyla klausimas: Ką darė tikri Kristaus mokiniai tuo metu? Manau jiems tikrai nelengva buvo.
Taigi, tesiant toliau trumpai galima pasakyti, kad Roma pradėjusi gauti pinigus iš išlaikymą, rėmimą iš valstybės pradėjo tarnauti nebe tyram Kristaus mokymui, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje, bet liaudies poreikiams - t/Tradicijai, papročiams - tamsumui. Nors pačią Tradiciją ne visą galima įvardinti tamsia. Daug įvairių gerų dalykų galima rasti Augustino raštuose, Jono Auksaburnio ir kituose raštuose, bet tai veikiau gali padėti mums suprasti tam tikrus dalykus, nei būti aklai priimama. Visi žmogaus raštai, ar tai būtų Augustinas ar Tomas Akvinietis (kuris lėmė didelį nuosmukį Romos Dievo pažinimui iškeldamas ŽMOGAUS PATIRTĮ aukščiau Dievo teikiamo pažinimo žmogui neatsižvelgiant į jo amžių, soc. padėtį ir kitus išorinius dalykus). Visus šiuos raštus reikia ir provaloma skaityti Biblijos šviesoje. Bet kurį žmogaus kūrinį reikia ir privaloma skaityti Dievo žodžio - Biblijos šviesoje. Tik taip galime išsaugoti Tiesos grynumą, nepažeistą, tyrą krikštolą.
Taigi, o dabar pažiūrėkime trumpai į XXI a. - KINIJA ir jos pavyzdys. Kinijoje yra dvi bažnyčios: vieša, kuri tarnauja sistemai ir pogrindinė. Tuo tarpu Kinijos politikai jau ima suprasti, kad norint, jog Kinijos ekonomika būtų pasaulyje NR.1 (dabar jie NR.2, treti buvo japonai iki cunamio ir drebėbimo) jie privalo įsileisti krikščionybę atvirai iš pogrindžio į viešumą. Nors sunkiai, bet tai skinasi kelią. Jie supranta, kad tai valstybės stabilumo tam tikras garantas. Ir jiems tikrai vienodai ar jūs garbinsite medžio gabalą ar saulę, ar žvaigždes, ar mėnulį, svarbu, kad valstybė eitų į priekį. LYGIAI TAS PATS YRA IR PVZ. NIKĖJOS SUSIRIKIMĄ ŽVELGIANT, kur Romai rūpėjo teologinai klausimai ir tuo metu vyravę ginčai, o imperatoriui tam tikri politiniai dalykai.
Lietuvoje atvejis panašus. Valstybė teikia paramą oficialiai bažnyčiai pagal žmonių skaičių. Pirma pagal gausumą yra Romos bažnyčia, kuri gauna ne vieną ir ne du milijonus per metus (jei gerai pamenu tai apie 4 ar 4.5 milijono), treti stačiatikiai, po to liuteronai, reformatai, krišnaitai, judėjai ir kt. Matome, kad visos religijos yra skirtos stabilmui, bet toli gražu religija nėra tikėjimas ir religija labai labai toli nuo Gyvojo Kristaus Jėzaus. Užtenka nuvažiuoti į pvz. Romos katalikų apeigas, pvz. velykines ir, bet kuris, net ir netikintis, bet šviesiau mastantis žmogus gali likti pasibaisėjęs, kad tokie tamsūs dalykai dar XXI a. vyksta, galėčiau tik Haičio vudu prilyginti šamanų raganavimui. Neveltui Karlas Marksas, nepažinęs Gyvojo Tikrojo Jėzaus Kristaus pasakė, kad "religija, tai opiumas liaudžiai". Iš tiesų, taip ir yra.
Bėgant laikui ir valstybės paramai didėjant, Romos bažnyčios įtakai augant vis labiau imta pataikauti žmonių tamsumui - tradicijoms. PAtys popiežiai kažin ar apskritai tikėjo ar tiki bibliniu Dievu (nebent vieną kitą). PVz. geras pavyzdys popiežius Pijus, gyvenęs XIII a. ,kuris pasakė tapęs popiežiumi: "kai tapau popiežiumi, nustojau tikėti Dievu".. Tai labai alegoriniai ir gana gilūs žodžiai, bet kartu parodantys ir Romos veidą. Tradicija akivaizdžiai tarnauja žmonių poreikiams. Visa religija pritaikyta žmogaus patogumui, žmogaus poreikiams, kad tik jam būtų geriau, kad tik žmogus ateitų į bažnyčią, kad tik paklustų Romos vyskupui (popiežiui), kad tik išlaikyti juos bažnyčioje: "padarysim viską ko jiems reikia, kad jiems būtų tik gerai, bet, kad jie ateitų". BET KRISTUS IR JO MOKSLAS, KURIS YRA BIBLIJOJE, užrašytas evangelistų ir apaštalų yra kitoks. Jis nėra patogus liaudžiai, nėra patogus masėms, jis reikalauja vidinio pasikeitimo - širdžių apipjaustymo. Kristaus mokslas reikalauja žmogaus vidinės revoliucijos, širdies revoliucijos - tikėjimo, kuris nėra patogus, dėl kurio neretai tenka kesti pajuoką, patyčias, įžeidimus, materialinius net nepriteklius kartais ir kitus dalykus. SVARBIAUSIA TAI, kad Kristaus mokslas nepataikauja žmonėms, jų tradicijos ir papročiams. Pats Dievas savo žodyje Biblijoje yra pasakęs, kad Jis nesikeičia: "Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, per amžius nesikeičiantis. Jame nė šešėlio keitimosi per amžius".
Todėl aš tik noriu paraginti kiekvieną atsimerkti ir atsiversti, įtikėti gyvuoju Kristumi. Jei išdrysite patikėti aš jums visa širdimi Šv. Dvasioje sakau, kad jūsų "praradimas" taps didžiausių atradimu - Gyvojo Viešpaties Kristaus Jėzaus atradimu. Apaštalas PAulius rašo laiške galatams: Gal 1 sk, 14 eil: "žydų religija buvau pralenkęs gaudelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų", o taip pat kitur Paulius rašo: "viską palaikiau sąšlavomis dėl Kristaus, kai Jį įtikėjau". Ir iš tiesų, kai įtikėjau viskas netako savo vertės. Viskas ką iki tol žinojau, laikiausi tapo dulkės, bevertės dulkės. Ačiū Viešpačiui Kristui, kuris man apšvietė širdies ir proto akis, atvėrė jas. Viliuosi, kad ir jūs išdrysite pilnai pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Gelbėtoju ir Viešpačiu visa širdimi, siela ir protu. Tik Jis ir tik Jis. Tuo tikiu kaip ir tuo, kad tik Dievo žodis Biblija yra Dievo žodis, o Biblijoje kalba pats Dievas. Juk apie kurią dar knygą pasaulyje pats Dievas yra pasakęs: HBR 4, 12 "Dievo žodis (Biblija) yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarų ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus". Arba: 2 Tim, 3, 16 "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui". Apie kokią knygą dar taip pasakyta, apie kokią knygą pats Dievas dar taip yra pasakęs?
Jei mes vadiname save krikščionimis ir nepriimame Dievo žodžio kaip vienintelio autoriteto, kuriame kalba pats Dievas mums, kuriame yra neišsemiami gyvybės turtai, duoda, tai mes nesame krikščionys tikintieji. REikia pasirinkti ŠIANDIEN: AR TU ESI TRADICINIS krikščionis, religijos žmogus ar tu esi KRISTAUS MOKINYS, vykdantis Jo valią, net tada, kai tai nėra patogu tau...
PATs Dievo Žodis Biblija sako: HBR 3, 7 - 8 "Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: "Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių" ir vėl HBR 3, 15 "Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių".
RAGINU TAD - ATSIVERSK KOL NEVĖLU, JEI DAR NESI PASITIKĖJĘS PILNAI VISA ŠIRDIMI KRISTUMI IR TIK JUO.
Amen.
Romos katalikų bažnyčioj Tradicija yra lyg tam tikras Biblijos papildinys. Tikima, kad nuolat ir nuolat perduodama tradicija bei nuolatiniai "ap/sireiškimai" papildo Dievo Žodį - Bibliją. Naujausią ir šviežiausią ap/sireiškimo reiškinį galiu priskirti Faustinos Kovalskos, vienuolės, gyvenusios Lenkijoje, taip pat ir Vilniuje, kuri kaip teigiama patyrė pačio Jėzaus Kristaus apsireiškimą, Kuris jai liepė nutapyti paveikslą (dabar šį paveisklą galime matyti ant daugelio Romos katalikų bažnyčios sienų fasadų su užrašu: "Jėzau pasitikiu Tavimi") ir padiktavo gailestingumo vainikėlį, vadinamą Noveną, kurią sudaro - 1 Tėvė mūsų, 1 Sveika Marija ir 1 kartas Garbė Dievui Tėvui. Kaip teigiama, sukalbėjus šį vainikėlį įgijamas amžinas gyvenimas ir žmogaus laukia Dievo gailestingumas, taip pat šį vainikėlį galima kalbėti prie sergančio žmogaus, kuriam jau netoli mirtis ir jis bus išganytas. Faustinos Kovalskos pavyzdys tik vienas iš daugelio. Galima daug būtų dar vardinti, pradedant nuo Bažnyčios Tėvų - Augustino, Tertuljono ir kitų, Tomo Akviniečio, Ignaco Lojolos ir t.t, bet šio straipsnio tikslas ne nagrinėti Tradicijos visumą, o pažvelgti į Tradicijos ir Biblijos suderinamumą ir sąntykį.
Taigi, o dabar šis tas, keli faktai nedideli apie Bibiliją - Šv. Raštą. PArašysiu tik kelis, nes tikrai manau daugelis žinote šiuos faktus, o, jei ne, tai gal ką naujo surasite. Taigi, Bibilija buvo rašoma apie 1450 metų laikotarpių. Ją rašė daugiau kaip 40 skirtingų Dievo įkvėptų žmonių, hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Bažnyčios kanonuose oficialiai yra 66 Biblijos knygos (Romos bažnyčia naudoja papildomas 7 knygas, bet, čia jos atsirado po Vulgatos vertimo, iki tol nebuvo, todėl visos evangelinės Kristaus bažnyčios jas laiko apokrifinėmis - netikromis ir Dievo neįkvėptomis). Evangelinės bažnyčios tiki ta tiesa, kad Bibliją yra pabaigta Apreiškimu Jonui ir, kad Biblijoje yra viskas pasakyta ką žmogui reikia žinoti apie Dievą ir, kad ši knyga neišsemiami Dievo turtai duoti žmogui žemėje. Tuo tarpu Romos katalikų bažnyčia prideda Tradiciją, kuri yra svarbesnė jų supratimu net nei Šv. Raštas (pačio Dievo Žodis).
Taigi, dabar jau žinome kas yra Tradicija ir kas yra Šv. Raštas. O dabar į kitą pusę, tai yra - politinę, arba kaip Traidicija ar Biblija naudinga valstybei?:
1) Katalikų bažnyčios istorija (iš esmės tai atspindi pačios religijos kaitą) (I dalis, J. Lenzenweger ir kiti) aprašo vieną svarbiausių krikščionybės istorijoje įvykį, būtent - Romos imperatoriaus Konstantino ir tuometinio Romos vyskupo Miltiado, o nuo 314 metų Silvestro I draugystę ir krikščionybės įteisinimą Milano ediktu. Įdomu tai, kad Konstantinas, būdamas antikos mastymo valdovas ir politikas puikiai suprato visuotinės religijos svarbą valstybės stabilumui. Dar pats Egipto faraonas Echnatonas tuo galėjo įsitikinti prieš 4000 metų, kai norėjo pakeisti religiją iš Amono Ra į Atoną ir valstybėje prasidėjo masiniai neramumai ir didikų nepasitenkinimai. Romos valdytojai iki Konstantino taip pat puikiai suprato šią svarbą, todėl smarkiai persekiojo krikščionis, nes nusilpęs pagoniškų dievų kultas griovė valstybės pamatus, ekonomiką, stabilumą - taip JIE manė. Imperatoriams nė motais buvo krikščionių maldos už juos bei sąžiningai mokami mokesčiai. Tuo tarpu Konstantino laikais krikščionių buvo jau tiek, kad Konstantinas suprato šią svarbą ir priėmė politinį žingsnį - įteisino krikščionybę, idant Romos imperija turėtų stabilumą. Šalia to atsirado labai svarbus dalykas, kuris iš esmės ir nulėmė tolimesnį Kristaus mokslo degradavimą bei išsigimimą: BŪTENT, VALSTYBĖ PRADĖJO REMTI KRIKŠČIONIŲ DVASININKUS IR BAŽNYČIĄ. Iškilo realus pavojus kaip prekyba Dievo žodžiu, pataikavimas liaudies tamsumui dėl skaičiaus, norint išlaikyti juos prie kulto, kas garantuotų stabilias pajamas iš valstybės. Laikui bėgant tai suprato daugelis krikščioniškomis tapusių Europos valstybių valdovų ir jiems krikščionybė tebuvo politinis ėjimas valstybės stabilumo garantui. "Prasidėjo tamsieji laikai, kurie tesiasi iki šiol" (aut.komentaras). Vėliau net bažnytinės pareigos pradėtos pirkti, vadinamoji - simonija. Kyla klausimas: Ką darė tikri Kristaus mokiniai tuo metu? Manau jiems tikrai nelengva buvo.
Taigi, tesiant toliau trumpai galima pasakyti, kad Roma pradėjusi gauti pinigus iš išlaikymą, rėmimą iš valstybės pradėjo tarnauti nebe tyram Kristaus mokymui, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje, bet liaudies poreikiams - t/Tradicijai, papročiams - tamsumui. Nors pačią Tradiciją ne visą galima įvardinti tamsia. Daug įvairių gerų dalykų galima rasti Augustino raštuose, Jono Auksaburnio ir kituose raštuose, bet tai veikiau gali padėti mums suprasti tam tikrus dalykus, nei būti aklai priimama. Visi žmogaus raštai, ar tai būtų Augustinas ar Tomas Akvinietis (kuris lėmė didelį nuosmukį Romos Dievo pažinimui iškeldamas ŽMOGAUS PATIRTĮ aukščiau Dievo teikiamo pažinimo žmogui neatsižvelgiant į jo amžių, soc. padėtį ir kitus išorinius dalykus). Visus šiuos raštus reikia ir provaloma skaityti Biblijos šviesoje. Bet kurį žmogaus kūrinį reikia ir privaloma skaityti Dievo žodžio - Biblijos šviesoje. Tik taip galime išsaugoti Tiesos grynumą, nepažeistą, tyrą krikštolą.
Taigi, o dabar pažiūrėkime trumpai į XXI a. - KINIJA ir jos pavyzdys. Kinijoje yra dvi bažnyčios: vieša, kuri tarnauja sistemai ir pogrindinė. Tuo tarpu Kinijos politikai jau ima suprasti, kad norint, jog Kinijos ekonomika būtų pasaulyje NR.1 (dabar jie NR.2, treti buvo japonai iki cunamio ir drebėbimo) jie privalo įsileisti krikščionybę atvirai iš pogrindžio į viešumą. Nors sunkiai, bet tai skinasi kelią. Jie supranta, kad tai valstybės stabilumo tam tikras garantas. Ir jiems tikrai vienodai ar jūs garbinsite medžio gabalą ar saulę, ar žvaigždes, ar mėnulį, svarbu, kad valstybė eitų į priekį. LYGIAI TAS PATS YRA IR PVZ. NIKĖJOS SUSIRIKIMĄ ŽVELGIANT, kur Romai rūpėjo teologinai klausimai ir tuo metu vyravę ginčai, o imperatoriui tam tikri politiniai dalykai.
Lietuvoje atvejis panašus. Valstybė teikia paramą oficialiai bažnyčiai pagal žmonių skaičių. Pirma pagal gausumą yra Romos bažnyčia, kuri gauna ne vieną ir ne du milijonus per metus (jei gerai pamenu tai apie 4 ar 4.5 milijono), treti stačiatikiai, po to liuteronai, reformatai, krišnaitai, judėjai ir kt. Matome, kad visos religijos yra skirtos stabilmui, bet toli gražu religija nėra tikėjimas ir religija labai labai toli nuo Gyvojo Kristaus Jėzaus. Užtenka nuvažiuoti į pvz. Romos katalikų apeigas, pvz. velykines ir, bet kuris, net ir netikintis, bet šviesiau mastantis žmogus gali likti pasibaisėjęs, kad tokie tamsūs dalykai dar XXI a. vyksta, galėčiau tik Haičio vudu prilyginti šamanų raganavimui. Neveltui Karlas Marksas, nepažinęs Gyvojo Tikrojo Jėzaus Kristaus pasakė, kad "religija, tai opiumas liaudžiai". Iš tiesų, taip ir yra.
Bėgant laikui ir valstybės paramai didėjant, Romos bažnyčios įtakai augant vis labiau imta pataikauti žmonių tamsumui - tradicijoms. PAtys popiežiai kažin ar apskritai tikėjo ar tiki bibliniu Dievu (nebent vieną kitą). PVz. geras pavyzdys popiežius Pijus, gyvenęs XIII a. ,kuris pasakė tapęs popiežiumi: "kai tapau popiežiumi, nustojau tikėti Dievu".. Tai labai alegoriniai ir gana gilūs žodžiai, bet kartu parodantys ir Romos veidą. Tradicija akivaizdžiai tarnauja žmonių poreikiams. Visa religija pritaikyta žmogaus patogumui, žmogaus poreikiams, kad tik jam būtų geriau, kad tik žmogus ateitų į bažnyčią, kad tik paklustų Romos vyskupui (popiežiui), kad tik išlaikyti juos bažnyčioje: "padarysim viską ko jiems reikia, kad jiems būtų tik gerai, bet, kad jie ateitų". BET KRISTUS IR JO MOKSLAS, KURIS YRA BIBLIJOJE, užrašytas evangelistų ir apaštalų yra kitoks. Jis nėra patogus liaudžiai, nėra patogus masėms, jis reikalauja vidinio pasikeitimo - širdžių apipjaustymo. Kristaus mokslas reikalauja žmogaus vidinės revoliucijos, širdies revoliucijos - tikėjimo, kuris nėra patogus, dėl kurio neretai tenka kesti pajuoką, patyčias, įžeidimus, materialinius net nepriteklius kartais ir kitus dalykus. SVARBIAUSIA TAI, kad Kristaus mokslas nepataikauja žmonėms, jų tradicijos ir papročiams. Pats Dievas savo žodyje Biblijoje yra pasakęs, kad Jis nesikeičia: "Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, per amžius nesikeičiantis. Jame nė šešėlio keitimosi per amžius".
Todėl aš tik noriu paraginti kiekvieną atsimerkti ir atsiversti, įtikėti gyvuoju Kristumi. Jei išdrysite patikėti aš jums visa širdimi Šv. Dvasioje sakau, kad jūsų "praradimas" taps didžiausių atradimu - Gyvojo Viešpaties Kristaus Jėzaus atradimu. Apaštalas PAulius rašo laiške galatams: Gal 1 sk, 14 eil: "žydų religija buvau pralenkęs gaudelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų", o taip pat kitur Paulius rašo: "viską palaikiau sąšlavomis dėl Kristaus, kai Jį įtikėjau". Ir iš tiesų, kai įtikėjau viskas netako savo vertės. Viskas ką iki tol žinojau, laikiausi tapo dulkės, bevertės dulkės. Ačiū Viešpačiui Kristui, kuris man apšvietė širdies ir proto akis, atvėrė jas. Viliuosi, kad ir jūs išdrysite pilnai pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Gelbėtoju ir Viešpačiu visa širdimi, siela ir protu. Tik Jis ir tik Jis. Tuo tikiu kaip ir tuo, kad tik Dievo žodis Biblija yra Dievo žodis, o Biblijoje kalba pats Dievas. Juk apie kurią dar knygą pasaulyje pats Dievas yra pasakęs: HBR 4, 12 "Dievo žodis (Biblija) yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarų ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus". Arba: 2 Tim, 3, 16 "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui". Apie kokią knygą dar taip pasakyta, apie kokią knygą pats Dievas dar taip yra pasakęs?
Jei mes vadiname save krikščionimis ir nepriimame Dievo žodžio kaip vienintelio autoriteto, kuriame kalba pats Dievas mums, kuriame yra neišsemiami gyvybės turtai, duoda, tai mes nesame krikščionys tikintieji. REikia pasirinkti ŠIANDIEN: AR TU ESI TRADICINIS krikščionis, religijos žmogus ar tu esi KRISTAUS MOKINYS, vykdantis Jo valią, net tada, kai tai nėra patogu tau...
PATs Dievo Žodis Biblija sako: HBR 3, 7 - 8 "Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: "Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių" ir vėl HBR 3, 15 "Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių".
RAGINU TAD - ATSIVERSK KOL NEVĖLU, JEI DAR NESI PASITIKĖJĘS PILNAI VISA ŠIRDIMI KRISTUMI IR TIK JUO.
Amen.
2011 m. balandžio 20 d., trečiadienis
Išpažintis
Išpažintis.
Ar teko kada nors susimastyti apie išpažintį? Kas ji ir kodėl yra, kaip tai atrodo Viešpaties akyse žvelgiant į Jo Žodį tikėjimu?
Išpažinties sakramentas Romos katalikų bažnyčioje yra tas sakramentas, kuriuo kunigas, Kristaus "rankos", Viešpaties Kristaus vardu suteikia malonę atgailajančiam - nuodėmių atleidimą, atgailą. Yra penki pagrindiniai punktai, reikalingi tikrai išpažinčiai atlikti kaip nuodėmės supratimas, nuoširdus gailėjimasis, ryžtas keistis ir kt. bet dabar į juos nelysim, o pažvelgsim į tai, kodėl apskritai išpažinties sakramentas negali ir neturi būti vadinamas šventu Dievo akyse ir tai tam tikras Kristaus įžeidimas - NETIKĖJIMAS JO AUKA, JOS apvaloma galia
Pažiūrėkime dvi priežastis kodėl:
1) Taigi, išpažintis atliekama daugybę kartu, nuolat ir nuolat, vos nusidėjus. Galima eiti išpažinties net ir kelis kartus per dieną. Žana Dark garsėjo kaip uoli išpažinties atlikėja, eidavo kelis kartus išpažinties. Taigi, ką apie tai sako Biblija - Dievo Žodis? Kadangi jūs patys galite pažvelgti, tai prašau pažiūrėti laišką hebrajams 10 skyrių. Šis skyrius kalba apie aukojamas aukas, kurios nuolat ir nuolat buvo aukojamos Izraelio karalystėje, Šventykloje, už tautos nuodėmės ar pavienių asmenų, kraujo auka, deginamosios aukos ir t.t Šis skyrius kalba apie tai, kad tos aukos niekada negalėjo padaryti tobulo šventinamojo, o nuolat tik primena aukotojui jo sąžinės kaltę ir aukotojas jaučia nuolatinį sąžinės graužimą. Taip jis netampa niekada tobulas. O vėliau tas pats dešimtas skyrius tesiamas toliau ir aprašoma, kad Jėzus Kristus viena vienintele atnaša padarė tobulus amžiams šventinamuosius. Tereikia tuo patikėti.
2) Galima teigti, kad išpažintis yra Romos bažnyčios nuodėmių atleidimo monopolis. Galima suprasti pagal Romos mokymą, kad kiti negali turėti Kristaus atleidimo, nes jiems nėra kas Kristaus vardu tai suteikia? Ar tai tiesa? Tai visiškas melas ir Evangelijos Tiesos iškraipymas, pavertimas jos nieku. Toks "atleidėjišmumo" monopolis veikiau politinis žingsnis ar kitas, pvz. iš netikėjimo, nei tiesa. Kalbu drasiai todėl, kad mes, tikintieji tikime, kad turime ŠV. DVASIĄ ir esame Joje pakrikštyti (ROM 6 SK), esame ŠV. Dvasios užanspauduoti (EF, 1 sk, 12 - 14 eil). Yra aiškiai žinoma iš Rašto ir patiriama tuo visa esybe tikėjimu, kad kai patikėjome Jėzumi Kristumi, tai gavome Šv. DVasią. Man taip buvo, daugeliui taip buvo ir daug kam taip nutinka, bet ne apie tai kalba. Svarbiausia yra tai, kad dieną ir naktį turiu Dievo Dvasią savyje, esu jos apdovanotas, dieną ar naktį, kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, 24 h per parą galiu su ja bendrauti, kada noriu, galiu TIESIOGIAI, be KUNIGO PAGALBOS bendrauti su Kristumi HEBR 4, 15 - 16 "Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu" , maldoje Jam viską išsakyti ir jo atsiprašyti, jei yra už ką. Mes galime ir turime privilegiją benrauti su Viešpačiu tiesiogiai - artintis PRIE JO MALONĖS SOSTO TIESIOGIAI, BE KUNIGŲ TARPININKŲ, nes nebeliko tarpininkų ŽMONIŲ tarp Dievo ir žmogaus po Kristaus atliktos aukos ant kryžiaus. Romos katalikų bažnyčia neteisėtai ir iškraipydami Dievo žodį - Bibliją priesiemė sau šią privilegiją, kad laikytų žmones prie saves - savo gniaužtuose. Tai va, bet čia, visam tam reikalingas pasitikėjimas Viešpačiu, kuris yra tik pilnai visa širdimi pasitikėjus JĖzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju kiekvienam asmeniškai.
Taigi, kaip matome kunigų nereikia atlikti išpažinčiai, o išpažintis, tokia, kokia yra Romos katalikų bažnyčioje yra įžeidimas Jėzaus Kristaus aukos ir nepasitikėjimas ta auka ir Evangelijos iškraipymas, o gal 1, 8 sako: "Tebunie prakeiktas kiekvienas, kuris skelbia kitokią Evangeliją".
Amen.
Ar teko kada nors susimastyti apie išpažintį? Kas ji ir kodėl yra, kaip tai atrodo Viešpaties akyse žvelgiant į Jo Žodį tikėjimu?
Išpažinties sakramentas Romos katalikų bažnyčioje yra tas sakramentas, kuriuo kunigas, Kristaus "rankos", Viešpaties Kristaus vardu suteikia malonę atgailajančiam - nuodėmių atleidimą, atgailą. Yra penki pagrindiniai punktai, reikalingi tikrai išpažinčiai atlikti kaip nuodėmės supratimas, nuoširdus gailėjimasis, ryžtas keistis ir kt. bet dabar į juos nelysim, o pažvelgsim į tai, kodėl apskritai išpažinties sakramentas negali ir neturi būti vadinamas šventu Dievo akyse ir tai tam tikras Kristaus įžeidimas - NETIKĖJIMAS JO AUKA, JOS apvaloma galia
Pažiūrėkime dvi priežastis kodėl:
1) Taigi, išpažintis atliekama daugybę kartu, nuolat ir nuolat, vos nusidėjus. Galima eiti išpažinties net ir kelis kartus per dieną. Žana Dark garsėjo kaip uoli išpažinties atlikėja, eidavo kelis kartus išpažinties. Taigi, ką apie tai sako Biblija - Dievo Žodis? Kadangi jūs patys galite pažvelgti, tai prašau pažiūrėti laišką hebrajams 10 skyrių. Šis skyrius kalba apie aukojamas aukas, kurios nuolat ir nuolat buvo aukojamos Izraelio karalystėje, Šventykloje, už tautos nuodėmės ar pavienių asmenų, kraujo auka, deginamosios aukos ir t.t Šis skyrius kalba apie tai, kad tos aukos niekada negalėjo padaryti tobulo šventinamojo, o nuolat tik primena aukotojui jo sąžinės kaltę ir aukotojas jaučia nuolatinį sąžinės graužimą. Taip jis netampa niekada tobulas. O vėliau tas pats dešimtas skyrius tesiamas toliau ir aprašoma, kad Jėzus Kristus viena vienintele atnaša padarė tobulus amžiams šventinamuosius. Tereikia tuo patikėti.
2) Galima teigti, kad išpažintis yra Romos bažnyčios nuodėmių atleidimo monopolis. Galima suprasti pagal Romos mokymą, kad kiti negali turėti Kristaus atleidimo, nes jiems nėra kas Kristaus vardu tai suteikia? Ar tai tiesa? Tai visiškas melas ir Evangelijos Tiesos iškraipymas, pavertimas jos nieku. Toks "atleidėjišmumo" monopolis veikiau politinis žingsnis ar kitas, pvz. iš netikėjimo, nei tiesa. Kalbu drasiai todėl, kad mes, tikintieji tikime, kad turime ŠV. DVASIĄ ir esame Joje pakrikštyti (ROM 6 SK), esame ŠV. Dvasios užanspauduoti (EF, 1 sk, 12 - 14 eil). Yra aiškiai žinoma iš Rašto ir patiriama tuo visa esybe tikėjimu, kad kai patikėjome Jėzumi Kristumi, tai gavome Šv. DVasią. Man taip buvo, daugeliui taip buvo ir daug kam taip nutinka, bet ne apie tai kalba. Svarbiausia yra tai, kad dieną ir naktį turiu Dievo Dvasią savyje, esu jos apdovanotas, dieną ar naktį, kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, 24 h per parą galiu su ja bendrauti, kada noriu, galiu TIESIOGIAI, be KUNIGO PAGALBOS bendrauti su Kristumi HEBR 4, 15 - 16 "Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu" , maldoje Jam viską išsakyti ir jo atsiprašyti, jei yra už ką. Mes galime ir turime privilegiją benrauti su Viešpačiu tiesiogiai - artintis PRIE JO MALONĖS SOSTO TIESIOGIAI, BE KUNIGŲ TARPININKŲ, nes nebeliko tarpininkų ŽMONIŲ tarp Dievo ir žmogaus po Kristaus atliktos aukos ant kryžiaus. Romos katalikų bažnyčia neteisėtai ir iškraipydami Dievo žodį - Bibliją priesiemė sau šią privilegiją, kad laikytų žmones prie saves - savo gniaužtuose. Tai va, bet čia, visam tam reikalingas pasitikėjimas Viešpačiu, kuris yra tik pilnai visa širdimi pasitikėjus JĖzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju kiekvienam asmeniškai.
Taigi, kaip matome kunigų nereikia atlikti išpažinčiai, o išpažintis, tokia, kokia yra Romos katalikų bažnyčioje yra įžeidimas Jėzaus Kristaus aukos ir nepasitikėjimas ta auka ir Evangelijos iškraipymas, o gal 1, 8 sako: "Tebunie prakeiktas kiekvienas, kuris skelbia kitokią Evangeliją".
Amen.
2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis
Šv.Mišios arba - Viešpaties išniekinimas
Daug kartų skaičiau apie tai, bet, kai atsivėrė akys buvau šokiruotas, todėl gerai yra mintis kristalizuoti, nors čia nieko naujo. Visa tai suprato jau daugelis ir seniai, pradedant nuo tikinčiųjų, kurių niekas nežinojo, baigiant Vilklifu ir kitais.
Šv. Mišios. - Šv. Mišių prasmė.
Paimta iš www.vitaconsecrata.lt (http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme.html#iz2.1). Pabandysiu pažvelgti į kelis punktus kolkas, vėliau, jei suprasiu ir kitus bandysiu.
Dedu copy - paste būdu kunigo Mišių vertimą ir komentarą po apačia.
1. Iš tikro, kas gi yra tos magiškos praktikos? Gi tai bandymas palenkti Dievo ar dievų valią savo interesams, panaudojant įvairius medžiaginius daiktus, judesius, tam tikrus žodžius. Deja, tenka pripažinti, kaip dažnai žmonės pasako savo mintyse: “tebūnie, Viešpatie, ne Tavo, bet mano valia”. - KUNIGO VERTIMAS IŠ LITURGIJOS PROFESORIAUS KNYGOS.
Komentaras: o kaip pavadinti FIZINĮ Dievo Sūnaus, pačio Dievo įsikūnijimą į duonos paplotėlį nuskambėjus varpeliui ir kunigui sukalbėjus tam tikrą maldos formulę? Tai dvasinė stabmeldystė, pažodinis Rašto aiškinimas Jono 6 sk ir kt. Rašto vietų. Jėzus Kristus yra gyvas širdyje, o mes Jį atsimenam per Viešpaties vakarienę, kuri mums yra ATMINIMAS (SKIRTAS ATSIMINTI) to, ką Kristus už mus padarė prieš 2000 metų. VIENĄ KARTĄ VISIEMS LAIKAMS.
2. "Magijoje nėra paliekama vietos laisvei. Darai kokį ženklą, vadinasi, turi gauti tą ar aną dalyką. Nebent, dievai būtų pernelyg kaprizingi. O Mišiose mes paliekame vietos Dievo veikimui: “Viešpatie, tark žodį ir mano sielą pasveiks”. Niekada mes nesame garantuoti, kad sudalyvavę Mišiose ar “sumokėję kunigui” (palikę auką) už jas “tiek, kiek priklauso”, mes tikrai gausime tų norimų malonių. Mes pasitikime Dievo pažadu, ir žinome, kad Jis mus myli. O tas yra svarbiausia. Jis tikrai ras būdų ir priemonių mums padėti. Galbūt, ne tokiu būdu kaip įsivaizduojame, gal kitu, bet Jis bus su mumis" - kunigo vertimas iš liturgijos profesoriaus knygos.
Komentaras: Čia Romos bažnyčia liudija prieš save, nes sako: "Viešpaties, tark žodį ir mano siela pasveiks". Tai yra labai gilūs žodžiai, kažkada juos girdėjau ir verkiau, kaip tai nuostabu ir gilu. O tolesni sakiniai yra kraupūs iš tos pusės, kad visai nekalbama apie malonę širdyje, nuostatą vidinę "tark žodį ir mano siela pasveiks", visišką savęs praradimą, o iškeliama: Malonė per darbus.
3. "Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių. Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės. Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno. Visi per krikštą tampame Dievo vaikais".
"Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”. Iš tikro, nėra skirtingos Mišios. Yra ta pati Kristaus Auka"
"Antroje šv. Mišių dalyje – Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną – savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas – Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys – pokylis – šv. Komunija. Po to - palinkėjimas likti ištikimiems sutarčiai ir, neretai, sunkus bei vargingas jos įgyvendinimas kasdienybėje".
"Kristus nenori monumento, iškalto vien tik granito luite ar gatvės iškaboje. Kad ir koks būtų buvęs garsus paminklas, jis vis vien apsineša istorijos dulkėmis. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Todėl jis ragina mus sudabartinti Jo Auką, ją nuolat ir nuolat pakartoti Mišių metu ir savo gyvenimu."
"Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Nes “ši diena tebus jums atminimas, tai švęskite kaip Viešpaties šventę: iš kartos į kartą” (Iš 12, 14). Dešimt Dievo Įsakymų prasideda žodžiais “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Ir kas svarbiausia žydų Velykose, kad ši šventė buvo orientuota ne tiek į praeitį, kiek tai yra nuolatinis žengimas į ateitį, džiaugsmas esama laisve. Dievas per tą praeities Išėjimą padarė mus laisvus. Tad džiaukimės šia laisve. Ir šios šventės pagrindinis akcentas, kad praeitis tampa dabartimi".
"Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Išėjimo knygoje, 24 skyriuje randame aprašymą kaip ant Sinajaus kalno patvirtinimą šioji sąjunga. Dievas pažada neapleisti savo Tautos, o Išrinktoji Tauta pasižada nesusitepti svetimų dievų aukų krauju. Ant altoriaus su 12 žvaigždžių aukojamos aukos tampa kaip ženklas pasiaukojimo vien tiktai Dievui. Mozė paima sutarties knygą ir ją skaito garsiu balsu tautai žodžius: “Viską, ką Viešpats nurodė mes padarysime” . Po to, paėmė aukos kraują ir juo pašlakstė tautą, sakydamas: “Štai sąjungos kraujas, kurią Viešpats sudarė su jumis” (Iš 24, 4-8).
"Kristaus aukoje yra abu šie elementai. Jėzus “vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14). Užteko vienos vienintelės aukos už visus nusidėjėlius, kad jie gyventų amžiams. Ši auka yra nepakartojama, jai nereikia atnaujinimo. Ji gyva amžiams savo pasiaukojimo meile, tuo oblatio (noras pasiaukoti)".
"Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Atsakant į priekaištą, reikia paaiškinti, jog paaukoto istorinio Kristaus mes negalime materialiai suvalgyti. Materialiosios atnašos yra paverčiamos perkeistu Kristaus Kūnu ir Krauju, tikrai esančiu ir išaukštintu. Priimdami šv. Komuniją, mes priimame patį Viešpatį tikrai, realiai, substancialiai, tačiau perkeistu būdu. Priimame, kad Jis stiprintų ir gaivintų mūsų dvasią".
"Tai ką galima pasiūlyti, kad vaizdas taptų patrauklesnis? Reiktų išlaisvinti viską iš tradicijos gniaužtų; sukurti naujus tekstus ir naujas liturgines formas; specialias pritaikytas Mišias mažam žmonių ratui, sukuriant labiau šeimos nuotaiką; sukurti naują muziką, panaikinant viską, kas buvo vakar ir užvakar? Bet kas atsitiktų? Ateitų daugiau asmenų į Mišias? Kai kas bandė jau padėti į lentynas mišiolus ir kurti savo tekstus, “labiau pritaikytus ir išreiškiančius vidinę dvasią”. Tačiau koks jų likimas? Kažkas ypatingai pasikeitė? Nieko panašaus. Lyg meteoras švysteli kosmose ir vėl užgęsta. Gi “modernusis” žmogus, be tradicijos šaknų, yra miręs jau savo laiku, tradicija vis gi priešingai, lieka aktuali. Iš viso, klausimas, ar įmanoma žmogui atitolti nuo savos tradicijos? Visi žmogiškieji mokslai sutinka, jog kiekvienas žmogus yra apvyniotas tradicijos vystyklais. Ir niekur nuo jų nepabėgs. Nebent būtų kažkoks Nyčės “antžmogis”, kuris neturi nei motinos, nei tėvo. Kiekviename žmoguje yra palikimas savo protėvių, savo tautos, savo gimtos vietos, savo šeimos. Žmoguje vyksta savas brendimo procesas, jo vaikystės ir jaunystės patirtys, kurios dažnai jį verčia pasielgti taip, kaip jis galbūt, ir nenorėtų. Ir visi tie faktoriai jį formuoja nuo pat mažumės".
Komentaras:
Kolkas paimiau tiek, kiek užtenka jėgų šiam vakarui, labai jau platus dalykas tos Mišios (nuoširdžiai mastau ar turėčiau rašyti Mišios ar mišios), nors žvelgiant Viešpaties Žodžio šviesoje tai yra veikiau "mišios" liaudiškai tariant, nei Mišios - Viešpaties aukos atminimo (RKB Eucharistijos šventė).
Kodėl taip pasakyta? Tą suprato tikriausiai daugelis tikinčiųjų, bent ankščiau ar vėliau pamato, vistiek Viešpats parodo.
Taigi pradėkime nuo 3 punkto pirmos pastraipos, kur tikrai teisingai pirmasis sakinys kalba apie visuotinę Kristaus Bažnyčią, kuri yra mistinė ir nematoma, Skaisčioji Mergelė, be nuodėmės (RKB Marija, Viešpaties Kristaus mama). Tuo tarpu antras sakinys visiškai iškraipo Kristaus ir apaštalų paskelbtą Evangeliją ir sako: "per krikštą tampame Dievo vaikai". Tai beprotybė. Laiškas romiečiams, daugelis ap.Pauliaus laiškų, o ir visa Evangelija byloja, kad tikėjimas yra malonė ir, kad Dievo vaikai tampame dėka tos tikėjimo malonės, o ne krikštu (ROM 6 sk). Tuo momentu, kai įtikime Viešpatį Jėzų Kristų mes esame prijugiami prie Jo Dvasinės Bažnyčios, Skaisčiosios Mergelės, Sužadėtinės. Tuo tarpu krikštas yra žmogaus tikėjimo pasekmė. Visada yra pirma tikėjimas, o po to krikštas. Tą liudija ir Dievo įkvėptas Raštas.
3 punkto antra pastraipa - taigi, RKB moko, kad tai ta pati Auka. Taigi, čia iškyla ir vėl, ir vėl bus pabrėžiamas Evangelijos Tiesos iškraipymas - atsinaujinanti Kristaus auka, tebesitesianti. Tai yra beprotybė, tikriausiai, jei apaštalai numirtų skausmo ašaromis, jei, tai išgirstų.
3 punkto trečia pastraipa - IR čia prasideda baisiausia dalis. Jei ankstesnes galima kesti ir pakesti, tai šita galutinai parodo, kad Šv. Mišios yra iškreipta Evangelija, pati šėtono iškreipta. Kaip galima sakyti, kad "mes atnešame duoną ir vyną, o jis atiduoda (įsiskaityite į veiksmažodžio laiką - DABARTIES LAIKAS, NE PRAEITIES) savo Sūnų, ko finalas yra KONSEKRACIJA. Tai visiška beprotybė ir dvasinė stabmeldystė. Nebijau to sakyti. Kaip galima išniekinti Viešpaties Auką vėl ir vėl, ir taip jau beveik kelis tūkstančius metų. Vėl ir vėl tyčiojasi iš Viešpaties, o negi sunku patikėti, kad Jis pagal HBR 10 sk viena vienintele atnašą padarė amžiams tobulus šventinamuosius, būtent ta auka, o ne dabartinama auka? Sudabartinama auka yra pasityčiojimas iš to, ką Kristus padarė, kentėjo, tai visiškai netikėjimas to, ką JIS padarė ant kryžiaus prieš du tūkstančius metų, tai - NETIKĖJIMAS, o "tikras fizinis kūnas ostijoje ir tikras fizinis kraujas taurėje" yra dvasinė stabmeldystė gili, deja, kaip ir Izraelio tauta buvo paklaidinta ir nematė niekad tiesos, taip ir naujoji Izraelio tauta - RKB (sakau RKB, nes iš jos kilo daugelio šaknys, nors žinau, kad taip teigti neteisinga, nes RKB klaidingai sau priskyrė dvasinio pirmgimio teises ir aukščiausiojo autoriteto teises, nors niekas neįvyksta be Dievo valios, todėl susilaikau nuo vertinimo čia kategoriško).
Kita pastraipa kalba apie Jo Aukos sudabartinimą? Kaip galima sudabartinti tai kas jau buvo. Baisu. Veikiau galima pasitikėti tuo kas buvo prieš du tūkstančius metų, nei vėl ir vėl sudabartinti Jo Auką taip jį išniekinant vėl ir vėl.
Toliau kalbama apie IZraelio tautos istorija ir Senąjį Testamentą. Pati Romos bažnyčia liudija prieš save cituodama Raštą, kur sako, kad “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Būtent, Viešpats išvedė savo tautą (krikščionims tai Kristaus simbolis, kaip Kristus mus išvedė iš nuodėmės vergijos nelaisvės) iš Egipto vergijos vieną kartą. To nereikėjo sudabartinti. Būtent tas išvedimas įvyko apie 1450 m. pr Kr ir būtent tą įvykį atsiminė žydai vėliau. Jie jo nesudabartino pažodine tiesiogine prasme, kaip yra sudabartinamos RKB Šv.Mišios, o tiesiog švesdavo šventę prisimindami tą datą 1450 m. pr. Kr. Jie tai atsimindavo, švesdavo Pashą, bet Paschos paplotėlyje neįsikūnidavo gyvas Izraelio Dievas, nei Avinėlio kraujyje kasmet pjaunamame nebuvo apsaugos nuo kūdikių mirties kiekvieniems metams - tai buvo tik atminimas, tik ATIMINIMAS tos datos, tų 1450 m. pr. KR. Taip ir Mišios, yra nuolatinė auka, kasdienis išvedimas iš "Egipto vergijos" - nuodėmės nelaisvės, Viešpaties Aukos prieš 2000 metų išniekinimas ir nepasitikėjimas ta AUKA IR TUO KRAUJU, KURIS VIENĄ IR VIENINTELĮ KARTĄ PAŠVENTINO ATNAŠAS (pgl HBR 10 SK);
Toliau, pati RKB liudija prieš save vėl, cituodama Šv. Raštą, HBR 10 sk apie tai, kad viena vienintele atnaša Kristus padarė tobulus šventinamuosius. Autorius RKB bažnyčios vardu rašo, kad ši auka yra vienintelė, jai nereikia atnaujimo. Tai akivaizdus prieštaravimas anksčiau išsakytų žodžių, net, jei autorius išvedžiotų teorija apie Dievą laike ir tvirtintų, kad Dieve nėra laiko, todėl Šv. Mišių auką galima sudabartinti. Tas būtų tiesa iš vienos pusės, nes Dieve tikrai nėra laiko, JIS AMŽINAS, bet ta auka įvyko prieš 2000 metų ŽEMĖJE (Dievas įsikūnijo į žmogaus kūną žemėje, bet gal tai per "prasta" "paprasta" patikėti iki galo?), o ne prieš šimtą, dešimt, vakar ar šiandien. Aš turiu tiesiog pasitikėti būtent ta viena vienintele auka, vienintele atnaša, man nereikia jos sudabartinti, kad tapčiau išgelbėtas, o tiesiog patikėti ta, kuri buvo VIENA VIENINTELĖ prieš 2000 m.
Toliau yra pateikta Augustino ištrauka. Dar kartą ją įdedu: Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Taigi, matome, kad Augustinas suprato tą "kanibalizmą", kuris yra iš "kanibalizmas" (nors turėčiau rašyti be kabučių), o ir dvasinė stabmeldystė. Augustinas tikriausiai kraustėsi iš proto tai matydamas. NE paslaptis, kad Eucharistijos, kokią turim šiandien teologija atėjo iš rytų kaip kompromisas dėl velykų datos, nes Romos vyskupas nenorėjo eiti į konfliktą su rytų patriarchu. Belieka tik susimastyti kaip Romos vyskupas (dabartinis popiežius) suprato ir šventė Viešpaties vakarienė iki tol (apie III a. vidurys)...? Augustinas, be abejonės įtikėjęs gyvą Kristų tai suprato ir tiesioginį fizinį įsikūnijimą kitaip ir negalėjo vadinti kaip tik kanibalizmu. Dabartinė Eucharistija tas pats kanibalizmas, tik dabar labai įsisąmonijus dvasinė stabmeldystė, nes daugelis šalia to ir galvoja, kad per tai gaus išgelbėjimą, nes priims šį sakramentą. Vėl pasireiškia Romos supratimas klaidingas: MALONĖ PER DARBUS (SAVO PATIES PASTANGAS), išorinius dalykus, veiksnius, o ne per tikėjimą. Visų pirmą tikėjimas turi būti širdyje, o ne sakramentuose (vėl, tikrasis RKB mokytasis pasakys dabar, kad neregimieji dalykai tampa regimaisiais Mišių metų ir tai bus netiesa, nes tikėjimas yra nematomas, jo nepamatuosi ir jis pasireiškia nebent tokia malone, kuri skatina artimo meile tikinčiuosiuose ir žmonėms, gerais darbais ir kt.).
Paskutinę pastraipą įdėjau apie tradicijas ir atnaujimą. Tiesiog negalėjau patikėti savo akim tuo supratimu. Senas vidus, tik nauja suknelė? PAskaitykite jūs patys gerbiamieji kas ten parašyta...kokia tuštybė. Kaip ir teisingai pastebėjo daugelis tikinčiųjų, kad RKB po II VATIKANO susirinkimo pakeitė savo formą, veidą, drabužius, fasadą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo palankus Kristaus mokiniams (ypač jauniems nesusiformavusiems krikščionims, įpatingai paaugliams ir jaunimui iki 25 m). Tai didžiausias pavojus ir Romos koziris, kurį jie tobulai suprato ir metė. Tai tokie reiškiniai kaip Taizė ekumeninis judėjimas ir panašūs dalykai, kurie paremti romantika, giesmėmis (dabartine kalba šlovinimas), žvakių šviesa bei kitais atributais, kurie deja, yra tik išoriniai. Kaip ir Kristus sakė: "jūs fariziejai esate iš išorės labai gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Taip ir čia, nuo to, kad pasikeitė išorė, vidus nepasikeitė. Širdis liko tokia pati.
Pabaigai nesinorėtų baigti tokia liūdna gaida viską. Klausydamas iš šalies Šv.Mišių neseniai įsiklausiau į Kristaus tariamus žodžius ant kryžiaus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro". Šiandien masčiau apie tai nuo ryto, suvokiau, kad Viešpats Kristus numatė ateities įvykius, būdamas Dievas, todėl iš anksto pasirūpino savo tauta. Kaip Izraelio tauta kažkada buvo pasidalinusi ir netikėjo, kad Viešpats yra Dievas, kuris juos išvedė iš Egipto vergijos, o garbino Balą (1 kar, 18 sk) ir jų širdis buvo PASIDALINUSI arba visai nutolusi nuo Viešpaties Gyvojo Dievo, taip ir dabar Viešpaties tauta toje pačioje Izraelio nuodėmėje nepasitikėdama Kristumi kaip vieninteliu Gyvuoju Viešpačiu ir Gelbėtoju, prašydama užtarimų visų ko tik pajėgia, pradedant nuo apaštalo Petro ir Viešpaties Kristaus mamos Marijos, baigiant Faustina ir Jono Pauliumi II, bet tik ne Kristumi (Užtarimas tik pas JĖzų Kristų, Gyvąjį Dievą ir tik pas jį, pas nieką daugiau negali būti, nes toks turi būti tikras ir vienintelis pasitikėjimas Viešpačiu), bei aukodama mišias ir t.t (norėdami suvokti dabartinės Viešpaties tautos nuodėmes turime grįžti atgal į ST. SEnasis Testamentas mums liudija simboliais ir alegorijomis apie šias dienas. NEt ir Saliamonas Ekleziasto knygoje sakė, kad tai kas buvo vakar bus rytoj, o kas yra šiandien, tai jau kažkada buvo. Galų gale mes vėl grįšim į ten iš kur savo noru, suvedžioti šėtono, per nuodėmė išėjom, buvome pašalinti iš Dievo akivaizdos. Viskas veda vėl į Pradžios knygą...) Aš labai viliuosi Viešpaties gailestingumu ir, kad Viešpaties Kristaus žodžiais "atleisk jiems, nes jie nežino ką daro" taps realybe ir Viešpats pagailės jų Paskutinio teismo dieną, kaip pagailėjo manes ir apšvietė mane savo tikėjimo malone...
Amen.
Šv. Mišios. - Šv. Mišių prasmė.
Paimta iš www.vitaconsecrata.lt (http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme.html#iz2.1). Pabandysiu pažvelgti į kelis punktus kolkas, vėliau, jei suprasiu ir kitus bandysiu.
Dedu copy - paste būdu kunigo Mišių vertimą ir komentarą po apačia.
1. Iš tikro, kas gi yra tos magiškos praktikos? Gi tai bandymas palenkti Dievo ar dievų valią savo interesams, panaudojant įvairius medžiaginius daiktus, judesius, tam tikrus žodžius. Deja, tenka pripažinti, kaip dažnai žmonės pasako savo mintyse: “tebūnie, Viešpatie, ne Tavo, bet mano valia”. - KUNIGO VERTIMAS IŠ LITURGIJOS PROFESORIAUS KNYGOS.
Komentaras: o kaip pavadinti FIZINĮ Dievo Sūnaus, pačio Dievo įsikūnijimą į duonos paplotėlį nuskambėjus varpeliui ir kunigui sukalbėjus tam tikrą maldos formulę? Tai dvasinė stabmeldystė, pažodinis Rašto aiškinimas Jono 6 sk ir kt. Rašto vietų. Jėzus Kristus yra gyvas širdyje, o mes Jį atsimenam per Viešpaties vakarienę, kuri mums yra ATMINIMAS (SKIRTAS ATSIMINTI) to, ką Kristus už mus padarė prieš 2000 metų. VIENĄ KARTĄ VISIEMS LAIKAMS.
2. "Magijoje nėra paliekama vietos laisvei. Darai kokį ženklą, vadinasi, turi gauti tą ar aną dalyką. Nebent, dievai būtų pernelyg kaprizingi. O Mišiose mes paliekame vietos Dievo veikimui: “Viešpatie, tark žodį ir mano sielą pasveiks”. Niekada mes nesame garantuoti, kad sudalyvavę Mišiose ar “sumokėję kunigui” (palikę auką) už jas “tiek, kiek priklauso”, mes tikrai gausime tų norimų malonių. Mes pasitikime Dievo pažadu, ir žinome, kad Jis mus myli. O tas yra svarbiausia. Jis tikrai ras būdų ir priemonių mums padėti. Galbūt, ne tokiu būdu kaip įsivaizduojame, gal kitu, bet Jis bus su mumis" - kunigo vertimas iš liturgijos profesoriaus knygos.
Komentaras: Čia Romos bažnyčia liudija prieš save, nes sako: "Viešpaties, tark žodį ir mano siela pasveiks". Tai yra labai gilūs žodžiai, kažkada juos girdėjau ir verkiau, kaip tai nuostabu ir gilu. O tolesni sakiniai yra kraupūs iš tos pusės, kad visai nekalbama apie malonę širdyje, nuostatą vidinę "tark žodį ir mano siela pasveiks", visišką savęs praradimą, o iškeliama: Malonė per darbus.
3. "Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių. Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės. Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno. Visi per krikštą tampame Dievo vaikais".
"Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”. Iš tikro, nėra skirtingos Mišios. Yra ta pati Kristaus Auka"
"Antroje šv. Mišių dalyje – Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną – savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas – Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys – pokylis – šv. Komunija. Po to - palinkėjimas likti ištikimiems sutarčiai ir, neretai, sunkus bei vargingas jos įgyvendinimas kasdienybėje".
"Kristus nenori monumento, iškalto vien tik granito luite ar gatvės iškaboje. Kad ir koks būtų buvęs garsus paminklas, jis vis vien apsineša istorijos dulkėmis. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Todėl jis ragina mus sudabartinti Jo Auką, ją nuolat ir nuolat pakartoti Mišių metu ir savo gyvenimu."
"Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Nes “ši diena tebus jums atminimas, tai švęskite kaip Viešpaties šventę: iš kartos į kartą” (Iš 12, 14). Dešimt Dievo Įsakymų prasideda žodžiais “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Ir kas svarbiausia žydų Velykose, kad ši šventė buvo orientuota ne tiek į praeitį, kiek tai yra nuolatinis žengimas į ateitį, džiaugsmas esama laisve. Dievas per tą praeities Išėjimą padarė mus laisvus. Tad džiaukimės šia laisve. Ir šios šventės pagrindinis akcentas, kad praeitis tampa dabartimi".
"Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Išėjimo knygoje, 24 skyriuje randame aprašymą kaip ant Sinajaus kalno patvirtinimą šioji sąjunga. Dievas pažada neapleisti savo Tautos, o Išrinktoji Tauta pasižada nesusitepti svetimų dievų aukų krauju. Ant altoriaus su 12 žvaigždžių aukojamos aukos tampa kaip ženklas pasiaukojimo vien tiktai Dievui. Mozė paima sutarties knygą ir ją skaito garsiu balsu tautai žodžius: “Viską, ką Viešpats nurodė mes padarysime” . Po to, paėmė aukos kraują ir juo pašlakstė tautą, sakydamas: “Štai sąjungos kraujas, kurią Viešpats sudarė su jumis” (Iš 24, 4-8).
"Kristaus aukoje yra abu šie elementai. Jėzus “vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14). Užteko vienos vienintelės aukos už visus nusidėjėlius, kad jie gyventų amžiams. Ši auka yra nepakartojama, jai nereikia atnaujinimo. Ji gyva amžiams savo pasiaukojimo meile, tuo oblatio (noras pasiaukoti)".
"Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Atsakant į priekaištą, reikia paaiškinti, jog paaukoto istorinio Kristaus mes negalime materialiai suvalgyti. Materialiosios atnašos yra paverčiamos perkeistu Kristaus Kūnu ir Krauju, tikrai esančiu ir išaukštintu. Priimdami šv. Komuniją, mes priimame patį Viešpatį tikrai, realiai, substancialiai, tačiau perkeistu būdu. Priimame, kad Jis stiprintų ir gaivintų mūsų dvasią".
"Tai ką galima pasiūlyti, kad vaizdas taptų patrauklesnis? Reiktų išlaisvinti viską iš tradicijos gniaužtų; sukurti naujus tekstus ir naujas liturgines formas; specialias pritaikytas Mišias mažam žmonių ratui, sukuriant labiau šeimos nuotaiką; sukurti naują muziką, panaikinant viską, kas buvo vakar ir užvakar? Bet kas atsitiktų? Ateitų daugiau asmenų į Mišias? Kai kas bandė jau padėti į lentynas mišiolus ir kurti savo tekstus, “labiau pritaikytus ir išreiškiančius vidinę dvasią”. Tačiau koks jų likimas? Kažkas ypatingai pasikeitė? Nieko panašaus. Lyg meteoras švysteli kosmose ir vėl užgęsta. Gi “modernusis” žmogus, be tradicijos šaknų, yra miręs jau savo laiku, tradicija vis gi priešingai, lieka aktuali. Iš viso, klausimas, ar įmanoma žmogui atitolti nuo savos tradicijos? Visi žmogiškieji mokslai sutinka, jog kiekvienas žmogus yra apvyniotas tradicijos vystyklais. Ir niekur nuo jų nepabėgs. Nebent būtų kažkoks Nyčės “antžmogis”, kuris neturi nei motinos, nei tėvo. Kiekviename žmoguje yra palikimas savo protėvių, savo tautos, savo gimtos vietos, savo šeimos. Žmoguje vyksta savas brendimo procesas, jo vaikystės ir jaunystės patirtys, kurios dažnai jį verčia pasielgti taip, kaip jis galbūt, ir nenorėtų. Ir visi tie faktoriai jį formuoja nuo pat mažumės".
Komentaras:
Kolkas paimiau tiek, kiek užtenka jėgų šiam vakarui, labai jau platus dalykas tos Mišios (nuoširdžiai mastau ar turėčiau rašyti Mišios ar mišios), nors žvelgiant Viešpaties Žodžio šviesoje tai yra veikiau "mišios" liaudiškai tariant, nei Mišios - Viešpaties aukos atminimo (RKB Eucharistijos šventė).
Kodėl taip pasakyta? Tą suprato tikriausiai daugelis tikinčiųjų, bent ankščiau ar vėliau pamato, vistiek Viešpats parodo.
Taigi pradėkime nuo 3 punkto pirmos pastraipos, kur tikrai teisingai pirmasis sakinys kalba apie visuotinę Kristaus Bažnyčią, kuri yra mistinė ir nematoma, Skaisčioji Mergelė, be nuodėmės (RKB Marija, Viešpaties Kristaus mama). Tuo tarpu antras sakinys visiškai iškraipo Kristaus ir apaštalų paskelbtą Evangeliją ir sako: "per krikštą tampame Dievo vaikai". Tai beprotybė. Laiškas romiečiams, daugelis ap.Pauliaus laiškų, o ir visa Evangelija byloja, kad tikėjimas yra malonė ir, kad Dievo vaikai tampame dėka tos tikėjimo malonės, o ne krikštu (ROM 6 sk). Tuo momentu, kai įtikime Viešpatį Jėzų Kristų mes esame prijugiami prie Jo Dvasinės Bažnyčios, Skaisčiosios Mergelės, Sužadėtinės. Tuo tarpu krikštas yra žmogaus tikėjimo pasekmė. Visada yra pirma tikėjimas, o po to krikštas. Tą liudija ir Dievo įkvėptas Raštas.
3 punkto antra pastraipa - taigi, RKB moko, kad tai ta pati Auka. Taigi, čia iškyla ir vėl, ir vėl bus pabrėžiamas Evangelijos Tiesos iškraipymas - atsinaujinanti Kristaus auka, tebesitesianti. Tai yra beprotybė, tikriausiai, jei apaštalai numirtų skausmo ašaromis, jei, tai išgirstų.
3 punkto trečia pastraipa - IR čia prasideda baisiausia dalis. Jei ankstesnes galima kesti ir pakesti, tai šita galutinai parodo, kad Šv. Mišios yra iškreipta Evangelija, pati šėtono iškreipta. Kaip galima sakyti, kad "mes atnešame duoną ir vyną, o jis atiduoda (įsiskaityite į veiksmažodžio laiką - DABARTIES LAIKAS, NE PRAEITIES) savo Sūnų, ko finalas yra KONSEKRACIJA. Tai visiška beprotybė ir dvasinė stabmeldystė. Nebijau to sakyti. Kaip galima išniekinti Viešpaties Auką vėl ir vėl, ir taip jau beveik kelis tūkstančius metų. Vėl ir vėl tyčiojasi iš Viešpaties, o negi sunku patikėti, kad Jis pagal HBR 10 sk viena vienintele atnašą padarė amžiams tobulus šventinamuosius, būtent ta auka, o ne dabartinama auka? Sudabartinama auka yra pasityčiojimas iš to, ką Kristus padarė, kentėjo, tai visiškai netikėjimas to, ką JIS padarė ant kryžiaus prieš du tūkstančius metų, tai - NETIKĖJIMAS, o "tikras fizinis kūnas ostijoje ir tikras fizinis kraujas taurėje" yra dvasinė stabmeldystė gili, deja, kaip ir Izraelio tauta buvo paklaidinta ir nematė niekad tiesos, taip ir naujoji Izraelio tauta - RKB (sakau RKB, nes iš jos kilo daugelio šaknys, nors žinau, kad taip teigti neteisinga, nes RKB klaidingai sau priskyrė dvasinio pirmgimio teises ir aukščiausiojo autoriteto teises, nors niekas neįvyksta be Dievo valios, todėl susilaikau nuo vertinimo čia kategoriško).
Kita pastraipa kalba apie Jo Aukos sudabartinimą? Kaip galima sudabartinti tai kas jau buvo. Baisu. Veikiau galima pasitikėti tuo kas buvo prieš du tūkstančius metų, nei vėl ir vėl sudabartinti Jo Auką taip jį išniekinant vėl ir vėl.
Toliau kalbama apie IZraelio tautos istorija ir Senąjį Testamentą. Pati Romos bažnyčia liudija prieš save cituodama Raštą, kur sako, kad “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Būtent, Viešpats išvedė savo tautą (krikščionims tai Kristaus simbolis, kaip Kristus mus išvedė iš nuodėmės vergijos nelaisvės) iš Egipto vergijos vieną kartą. To nereikėjo sudabartinti. Būtent tas išvedimas įvyko apie 1450 m. pr Kr ir būtent tą įvykį atsiminė žydai vėliau. Jie jo nesudabartino pažodine tiesiogine prasme, kaip yra sudabartinamos RKB Šv.Mišios, o tiesiog švesdavo šventę prisimindami tą datą 1450 m. pr. Kr. Jie tai atsimindavo, švesdavo Pashą, bet Paschos paplotėlyje neįsikūnidavo gyvas Izraelio Dievas, nei Avinėlio kraujyje kasmet pjaunamame nebuvo apsaugos nuo kūdikių mirties kiekvieniems metams - tai buvo tik atminimas, tik ATIMINIMAS tos datos, tų 1450 m. pr. KR. Taip ir Mišios, yra nuolatinė auka, kasdienis išvedimas iš "Egipto vergijos" - nuodėmės nelaisvės, Viešpaties Aukos prieš 2000 metų išniekinimas ir nepasitikėjimas ta AUKA IR TUO KRAUJU, KURIS VIENĄ IR VIENINTELĮ KARTĄ PAŠVENTINO ATNAŠAS (pgl HBR 10 SK);
Toliau, pati RKB liudija prieš save vėl, cituodama Šv. Raštą, HBR 10 sk apie tai, kad viena vienintele atnaša Kristus padarė tobulus šventinamuosius. Autorius RKB bažnyčios vardu rašo, kad ši auka yra vienintelė, jai nereikia atnaujimo. Tai akivaizdus prieštaravimas anksčiau išsakytų žodžių, net, jei autorius išvedžiotų teorija apie Dievą laike ir tvirtintų, kad Dieve nėra laiko, todėl Šv. Mišių auką galima sudabartinti. Tas būtų tiesa iš vienos pusės, nes Dieve tikrai nėra laiko, JIS AMŽINAS, bet ta auka įvyko prieš 2000 metų ŽEMĖJE (Dievas įsikūnijo į žmogaus kūną žemėje, bet gal tai per "prasta" "paprasta" patikėti iki galo?), o ne prieš šimtą, dešimt, vakar ar šiandien. Aš turiu tiesiog pasitikėti būtent ta viena vienintele auka, vienintele atnaša, man nereikia jos sudabartinti, kad tapčiau išgelbėtas, o tiesiog patikėti ta, kuri buvo VIENA VIENINTELĖ prieš 2000 m.
Toliau yra pateikta Augustino ištrauka. Dar kartą ją įdedu: Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Taigi, matome, kad Augustinas suprato tą "kanibalizmą", kuris yra iš "kanibalizmas" (nors turėčiau rašyti be kabučių), o ir dvasinė stabmeldystė. Augustinas tikriausiai kraustėsi iš proto tai matydamas. NE paslaptis, kad Eucharistijos, kokią turim šiandien teologija atėjo iš rytų kaip kompromisas dėl velykų datos, nes Romos vyskupas nenorėjo eiti į konfliktą su rytų patriarchu. Belieka tik susimastyti kaip Romos vyskupas (dabartinis popiežius) suprato ir šventė Viešpaties vakarienė iki tol (apie III a. vidurys)...? Augustinas, be abejonės įtikėjęs gyvą Kristų tai suprato ir tiesioginį fizinį įsikūnijimą kitaip ir negalėjo vadinti kaip tik kanibalizmu. Dabartinė Eucharistija tas pats kanibalizmas, tik dabar labai įsisąmonijus dvasinė stabmeldystė, nes daugelis šalia to ir galvoja, kad per tai gaus išgelbėjimą, nes priims šį sakramentą. Vėl pasireiškia Romos supratimas klaidingas: MALONĖ PER DARBUS (SAVO PATIES PASTANGAS), išorinius dalykus, veiksnius, o ne per tikėjimą. Visų pirmą tikėjimas turi būti širdyje, o ne sakramentuose (vėl, tikrasis RKB mokytasis pasakys dabar, kad neregimieji dalykai tampa regimaisiais Mišių metų ir tai bus netiesa, nes tikėjimas yra nematomas, jo nepamatuosi ir jis pasireiškia nebent tokia malone, kuri skatina artimo meile tikinčiuosiuose ir žmonėms, gerais darbais ir kt.).
Paskutinę pastraipą įdėjau apie tradicijas ir atnaujimą. Tiesiog negalėjau patikėti savo akim tuo supratimu. Senas vidus, tik nauja suknelė? PAskaitykite jūs patys gerbiamieji kas ten parašyta...kokia tuštybė. Kaip ir teisingai pastebėjo daugelis tikinčiųjų, kad RKB po II VATIKANO susirinkimo pakeitė savo formą, veidą, drabužius, fasadą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo palankus Kristaus mokiniams (ypač jauniems nesusiformavusiems krikščionims, įpatingai paaugliams ir jaunimui iki 25 m). Tai didžiausias pavojus ir Romos koziris, kurį jie tobulai suprato ir metė. Tai tokie reiškiniai kaip Taizė ekumeninis judėjimas ir panašūs dalykai, kurie paremti romantika, giesmėmis (dabartine kalba šlovinimas), žvakių šviesa bei kitais atributais, kurie deja, yra tik išoriniai. Kaip ir Kristus sakė: "jūs fariziejai esate iš išorės labai gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Taip ir čia, nuo to, kad pasikeitė išorė, vidus nepasikeitė. Širdis liko tokia pati.
Pabaigai nesinorėtų baigti tokia liūdna gaida viską. Klausydamas iš šalies Šv.Mišių neseniai įsiklausiau į Kristaus tariamus žodžius ant kryžiaus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro". Šiandien masčiau apie tai nuo ryto, suvokiau, kad Viešpats Kristus numatė ateities įvykius, būdamas Dievas, todėl iš anksto pasirūpino savo tauta. Kaip Izraelio tauta kažkada buvo pasidalinusi ir netikėjo, kad Viešpats yra Dievas, kuris juos išvedė iš Egipto vergijos, o garbino Balą (1 kar, 18 sk) ir jų širdis buvo PASIDALINUSI arba visai nutolusi nuo Viešpaties Gyvojo Dievo, taip ir dabar Viešpaties tauta toje pačioje Izraelio nuodėmėje nepasitikėdama Kristumi kaip vieninteliu Gyvuoju Viešpačiu ir Gelbėtoju, prašydama užtarimų visų ko tik pajėgia, pradedant nuo apaštalo Petro ir Viešpaties Kristaus mamos Marijos, baigiant Faustina ir Jono Pauliumi II, bet tik ne Kristumi (Užtarimas tik pas JĖzų Kristų, Gyvąjį Dievą ir tik pas jį, pas nieką daugiau negali būti, nes toks turi būti tikras ir vienintelis pasitikėjimas Viešpačiu), bei aukodama mišias ir t.t (norėdami suvokti dabartinės Viešpaties tautos nuodėmes turime grįžti atgal į ST. SEnasis Testamentas mums liudija simboliais ir alegorijomis apie šias dienas. NEt ir Saliamonas Ekleziasto knygoje sakė, kad tai kas buvo vakar bus rytoj, o kas yra šiandien, tai jau kažkada buvo. Galų gale mes vėl grįšim į ten iš kur savo noru, suvedžioti šėtono, per nuodėmė išėjom, buvome pašalinti iš Dievo akivaizdos. Viskas veda vėl į Pradžios knygą...) Aš labai viliuosi Viešpaties gailestingumu ir, kad Viešpaties Kristaus žodžiais "atleisk jiems, nes jie nežino ką daro" taps realybe ir Viešpats pagailės jų Paskutinio teismo dieną, kaip pagailėjo manes ir apšvietė mane savo tikėjimo malone...
Amen.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
