Taigi, tesiame toliau jautriausių temų nagrinėjimą ir šį kartą viena pati jautriausių temų, sukelianti įvairių prieštaringų jausmų tikintiesiems yra - Viešpaties vakarienė. Romos katalikų bei liuteronų bažnyčios šią vieną svarbiausių dogmų apibūdina kaip tiesioginį Kristaus fizinį kūną ir kraują ostijoje ir taurėje. Pvz. liuteronų teiginys Eucharistijos mokymo yra toks: "Šiuo sakramentu suteikiamas nuodėmių atleidimas, gyvybė ir išganymas". Tokios pačios pozicijos laikosi ir Romos katalikų bažnyčia. Reformatų bažnyčia lygiai taip pat panašiai traktuoja visa tai. Tuo tarpu radikalios reformacijos paliesti evangelikalai, nusprendę grįžti į 12 apaštalų laikus, Viešpaties vakarienę priima kaip dvasinį alegorinį Viešpaties mirties ir pralieto kraujo priminimą. Taigi, tokie yra skirtumai. Žvelgiant paviršutiniškai jie išoriniai ir didesnės reikšmės lyg ir neturi, bet pabandykim truputį pažvelgti į dvasinę šio reikalo pusę, būtent tai, kas NUSTATO širdies motyvus.
1) Daugiausia diskusijų sukelianti vieta yra JONO evangelijos 6 skyrius nuo 47 iki 65 eilutės. Čia Jėzus kalba apie tai, kad "Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Kas valgo mano kūna ir geria mano kraują, tas turi amžiną gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutinią dieną. Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano krauja, tas pasielieka manyje, ir Aš jame". Vėliau, 63 eilutėję Jėzus sako: "Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas. Taigi, visos ištraukos nededu, bet jūs ją patys galite persiskaityti savo Biblijos vertimuose, jei tik norite ir ieškote tiesos. Taigi, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, kad viskas yra tinkama ir tai yra Jo kūnas ir Jo kraujas. Žydų fariziejai to nesuprato ir piktinosi, kaip ir mokiniai su Juo, tuo metu buvę pasipiktino ir pasitraukė, nes - jie nesuprato. Vėliau, galime pažiūrėti į I kor 11 sk 25 eil, bei galite savarankiškai JĖzaus paskutinę vakarienę susirasti aukštutiniame kambaryje kur JĖzus sako: "Tai darykite mano atminimui". O kas yra atminimas? Atminimui mes darome būtent tai, kad atsimintume ką Viešpats padarė, o ne išgyvendami dabartį lyg JĮ norėdami suvalgyti. Butent, kaip jau minėjęs esu anksčiau Bažnyčios mokytojas Augustinas yra nusistebėjusiai rašęs: "lyg jie norėtų suvalgyti Viešpaties kūną". Ir iš tiesų, įdomu.
2)Romos bažnyčia turi įdomią tradiciją su Epitafijonu. Epitafijonas tai toks įdomus dalykas skirtas atminti kam nors, užrašai kokie nors, eiliuoti pvz. ant antkapių. Katalikai turi tradiciją šį epitafijoną pagerbti, tarsi tai būtų pats Kristus, bet kaip teigia jie, tai nėra Kristus. Eucharistiją galėčiau prilyginti būtent tam, nes Epitafijono gili tradicija yra uždengti Viešpaties dirbtinį atminimo kapą bažnyčioje per didijį penktadienį. Taigi, nors tai atminimas, kuris mums padeda atsiminti ką Viešpats padarė, bet tai nėra tikras fizinis Viešpats - epitafijone.
3) Jėzus Kristus Jono evangelijos 6 skyriuje, jei skaitėte kalbėjo apie tai, kad Dvasia teikia gyvybę ir, kad Jo žodžiai, kuriuos Jėzus kalba yra gyvybė. Būtent tai yra dvasinė Viešpaties vakarienės pusė. Ar pamenate Rašto vietą Jn 4, 24 - 25 "Bet ateina valanda,- jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir JĮ garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje". Būtent tai yra ištrauka iš Jėzaus Kristaus pokalbio su samariete moterimi prie šulinio, kai ši pasakė, kad Jeruzalė yra vieta kur Dieva reikia garbinti. Būtent ten stovėjo Saliamono šventykla, kurioje gyveno Dievas ST laikais. O Kristus kalbėjo apie ateinančius laikus, apie tiesą ir dvasią, juk argi Jis melavo ir neatsiuntė Šv. DVasios, Guodėjo vėliau? Būtent vidiniais širdies nuostatais, Šv. Dvasios vedami mes turime garbinti Dievą, o ne išorėje darytais žmogaus rankų darbo dirbiniais. SEnojo Testamento laikai baigėsi, kai Dievas gyveno šventykloje, žmogaus rankų darbo namuose, o dabar Dievas pats apsigyvena tikinčio Jo Sūnumi Kristumi širdyse Šv. DVasia. Tai didelis dalykas - PATS DIEVAS GYVENA ŽMOGUJE. Ar galite tuo patikėti? Jei vadinate save tikinčiaisiais krikščionimis ir nepriimate šitų žodžių, tai manau reikia susimastyti ar tikrai esate tikintys. Taigi, dar karta akcentuoju, kad tikrieji garbintojai garbina Dievą viduje, savo širdyse, tiesoje ir dvasioje - savo visu gyvenimu, kiekviena gyvenimo diena - ar tai būtų darbe, ar mokykloje, ar studijose, ar santykiuose su draugais, šeimoje, ar vaikinas su mergina ir t.t. Viešpats gi ir sako vėliau fariziejams: "Kokios nerangios jūsų širdys!" "Iš išorės jūs gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Ir Viešpats mūsų reikalauja pirmiausia ne išorinio garbinimo, kuris paprastai liaudyje vadinamas davatkiškumu, fariziejiškumu, o vidinio. Ir vidinis garbinimas kyla tik iš GYVO sąntykio su Kristumi Jėzumi.
4) Taigi, Eucharistija tokia, kokia yra šiandien atsirado ne iškart, o tik nuo III a.kaip kompromisas dėl velykų datos iš rytų, o galutinai susiformavo dar keletui amžiui praėjus. IKI TOL Pradžioje pirmieji mokiniai ir apaštalai rinkdavo tai vienur, "tai kur namuose pas vienas kitą ar kur kitur ir laužydavo džiugia širdimi duoną prisimindami ką Viešpats už juos padarė" (Apd). Būtent, jie turėjo GYVĄ tikėjimą, Kristų širdyse, Kristaus Dvasią ir jiems nereikėjo išstatyto Kristaus prieš akis. Jie JĮ tikėjo širdimis, Jis pats Dvasia gyveno jų širdyse. O jie JĮ tikėdami būvo lyg vienas Kūnas, sujungti į vieną dvasinę Bažnyčią ir laužydavo duoną ir gerdavo vyną prisiminimui Viešpaties aukos. Ar suprantate tai?
5) Toliau dar pabandykime pažiūrėti ką reiškia JĖzaus žodžiai "valgyti mano kūną ir gerti mano kraują". Ogi pažiūrėkime Jono evangelijos 15 skyrių pvz, jis labai gerai tai iliustruoja. KĄ JĖzus sako? Sako, kad Jn 15, 3 - 4 "Jūs jau dėl žodžio esate švarūs, kurį jums kalbėjau (jei įtikėjome). Pasilikite manyje, ir Aš pasiliksiu jumyse. Toliau Jėzus tesia mintį apie vynmedį ir šakeles, kuriomis esame ir kaip svarbu pasilikti JAme - Vynmedyje. 10 eilutėje Jis priduria: "Jei laikysitės mano įsakymų pasiliksite mano meilėje, kaip Aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje". Ar matote tai brangieji? Gi Viešpats neturėjo pažodžiui mintyje to, kad valgykite mano fizinį kūną ir gerkite mano kraują fizinį ir gausite nuodėmių atleidimą ir išgelbėjimą. Jis visų pirma sakė: TIKĖKITE, GARBINKITE tiesoje ir dvasioje, VISU SAVO GYVENIMU, pasilike MANYJE ir tada turėsite GYVYBĘ. Gyvybė yra buvimas Kristuje, būtent DVASINE prasme - ŠVENTOJI DVASIA gyvena mumyse juk, jei tik esame įtikėję Viešpatį Kristų. Todėl mums nereikia dar ir dar, ir dar, ir dar, kas dieną vėl ir vėl priimti Kristų, idant būtume vėl ir vėl apvalyti ir turėtume išganymą. Tai pati baisiausia apgavystė, kokia tik žmogus gali save apgaudinėti. Net, jei tu tikrai tiki, kad ostijoje pats Kristus, ar lempelėje Kristus, ar Altoriuje Kristus, tai nieko nekeičia mylymasai. Kristus savo ŠV.Dvasia gyvena žmonių širdyse! Viliuosi, kad tuom patikėsi ir nuo stabmeldystės grešiesi prie Tikrojo Gyvojo Dievo, kuris Šv. Dvasia gyvena tikinčiuose JĮ...
O su tikinčiaisiais gyvą Kristų džiaugiuosi ir raginu išlikti tvirtais Gyvajame Viešpatyje :). Galinga Jo Dvasia.
Amen.
2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis
2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis
Šventasis Raštas - Biblija vs (ar) Tradicija
Šiomis dienomis teko mastyti labiau apie Tradicijos, kuri yra Romos katalikų bažnyčioje ir Šventojo Rašto - Biblijos suderinamumą. Iš to galima iškelti klausimą iš esmės tokį: ar apskritai Tradicija ir Šv. Raštas yra suderinami dalykai?
Romos katalikų bažnyčioj Tradicija yra lyg tam tikras Biblijos papildinys. Tikima, kad nuolat ir nuolat perduodama tradicija bei nuolatiniai "ap/sireiškimai" papildo Dievo Žodį - Bibliją. Naujausią ir šviežiausią ap/sireiškimo reiškinį galiu priskirti Faustinos Kovalskos, vienuolės, gyvenusios Lenkijoje, taip pat ir Vilniuje, kuri kaip teigiama patyrė pačio Jėzaus Kristaus apsireiškimą, Kuris jai liepė nutapyti paveikslą (dabar šį paveisklą galime matyti ant daugelio Romos katalikų bažnyčios sienų fasadų su užrašu: "Jėzau pasitikiu Tavimi") ir padiktavo gailestingumo vainikėlį, vadinamą Noveną, kurią sudaro - 1 Tėvė mūsų, 1 Sveika Marija ir 1 kartas Garbė Dievui Tėvui. Kaip teigiama, sukalbėjus šį vainikėlį įgijamas amžinas gyvenimas ir žmogaus laukia Dievo gailestingumas, taip pat šį vainikėlį galima kalbėti prie sergančio žmogaus, kuriam jau netoli mirtis ir jis bus išganytas. Faustinos Kovalskos pavyzdys tik vienas iš daugelio. Galima daug būtų dar vardinti, pradedant nuo Bažnyčios Tėvų - Augustino, Tertuljono ir kitų, Tomo Akviniečio, Ignaco Lojolos ir t.t, bet šio straipsnio tikslas ne nagrinėti Tradicijos visumą, o pažvelgti į Tradicijos ir Biblijos suderinamumą ir sąntykį.
Taigi, o dabar šis tas, keli faktai nedideli apie Bibiliją - Šv. Raštą. PArašysiu tik kelis, nes tikrai manau daugelis žinote šiuos faktus, o, jei ne, tai gal ką naujo surasite. Taigi, Bibilija buvo rašoma apie 1450 metų laikotarpių. Ją rašė daugiau kaip 40 skirtingų Dievo įkvėptų žmonių, hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Bažnyčios kanonuose oficialiai yra 66 Biblijos knygos (Romos bažnyčia naudoja papildomas 7 knygas, bet, čia jos atsirado po Vulgatos vertimo, iki tol nebuvo, todėl visos evangelinės Kristaus bažnyčios jas laiko apokrifinėmis - netikromis ir Dievo neįkvėptomis). Evangelinės bažnyčios tiki ta tiesa, kad Bibliją yra pabaigta Apreiškimu Jonui ir, kad Biblijoje yra viskas pasakyta ką žmogui reikia žinoti apie Dievą ir, kad ši knyga neišsemiami Dievo turtai duoti žmogui žemėje. Tuo tarpu Romos katalikų bažnyčia prideda Tradiciją, kuri yra svarbesnė jų supratimu net nei Šv. Raštas (pačio Dievo Žodis).
Taigi, dabar jau žinome kas yra Tradicija ir kas yra Šv. Raštas. O dabar į kitą pusę, tai yra - politinę, arba kaip Traidicija ar Biblija naudinga valstybei?:
1) Katalikų bažnyčios istorija (iš esmės tai atspindi pačios religijos kaitą) (I dalis, J. Lenzenweger ir kiti) aprašo vieną svarbiausių krikščionybės istorijoje įvykį, būtent - Romos imperatoriaus Konstantino ir tuometinio Romos vyskupo Miltiado, o nuo 314 metų Silvestro I draugystę ir krikščionybės įteisinimą Milano ediktu. Įdomu tai, kad Konstantinas, būdamas antikos mastymo valdovas ir politikas puikiai suprato visuotinės religijos svarbą valstybės stabilumui. Dar pats Egipto faraonas Echnatonas tuo galėjo įsitikinti prieš 4000 metų, kai norėjo pakeisti religiją iš Amono Ra į Atoną ir valstybėje prasidėjo masiniai neramumai ir didikų nepasitenkinimai. Romos valdytojai iki Konstantino taip pat puikiai suprato šią svarbą, todėl smarkiai persekiojo krikščionis, nes nusilpęs pagoniškų dievų kultas griovė valstybės pamatus, ekonomiką, stabilumą - taip JIE manė. Imperatoriams nė motais buvo krikščionių maldos už juos bei sąžiningai mokami mokesčiai. Tuo tarpu Konstantino laikais krikščionių buvo jau tiek, kad Konstantinas suprato šią svarbą ir priėmė politinį žingsnį - įteisino krikščionybę, idant Romos imperija turėtų stabilumą. Šalia to atsirado labai svarbus dalykas, kuris iš esmės ir nulėmė tolimesnį Kristaus mokslo degradavimą bei išsigimimą: BŪTENT, VALSTYBĖ PRADĖJO REMTI KRIKŠČIONIŲ DVASININKUS IR BAŽNYČIĄ. Iškilo realus pavojus kaip prekyba Dievo žodžiu, pataikavimas liaudies tamsumui dėl skaičiaus, norint išlaikyti juos prie kulto, kas garantuotų stabilias pajamas iš valstybės. Laikui bėgant tai suprato daugelis krikščioniškomis tapusių Europos valstybių valdovų ir jiems krikščionybė tebuvo politinis ėjimas valstybės stabilumo garantui. "Prasidėjo tamsieji laikai, kurie tesiasi iki šiol" (aut.komentaras). Vėliau net bažnytinės pareigos pradėtos pirkti, vadinamoji - simonija. Kyla klausimas: Ką darė tikri Kristaus mokiniai tuo metu? Manau jiems tikrai nelengva buvo.
Taigi, tesiant toliau trumpai galima pasakyti, kad Roma pradėjusi gauti pinigus iš išlaikymą, rėmimą iš valstybės pradėjo tarnauti nebe tyram Kristaus mokymui, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje, bet liaudies poreikiams - t/Tradicijai, papročiams - tamsumui. Nors pačią Tradiciją ne visą galima įvardinti tamsia. Daug įvairių gerų dalykų galima rasti Augustino raštuose, Jono Auksaburnio ir kituose raštuose, bet tai veikiau gali padėti mums suprasti tam tikrus dalykus, nei būti aklai priimama. Visi žmogaus raštai, ar tai būtų Augustinas ar Tomas Akvinietis (kuris lėmė didelį nuosmukį Romos Dievo pažinimui iškeldamas ŽMOGAUS PATIRTĮ aukščiau Dievo teikiamo pažinimo žmogui neatsižvelgiant į jo amžių, soc. padėtį ir kitus išorinius dalykus). Visus šiuos raštus reikia ir provaloma skaityti Biblijos šviesoje. Bet kurį žmogaus kūrinį reikia ir privaloma skaityti Dievo žodžio - Biblijos šviesoje. Tik taip galime išsaugoti Tiesos grynumą, nepažeistą, tyrą krikštolą.
Taigi, o dabar pažiūrėkime trumpai į XXI a. - KINIJA ir jos pavyzdys. Kinijoje yra dvi bažnyčios: vieša, kuri tarnauja sistemai ir pogrindinė. Tuo tarpu Kinijos politikai jau ima suprasti, kad norint, jog Kinijos ekonomika būtų pasaulyje NR.1 (dabar jie NR.2, treti buvo japonai iki cunamio ir drebėbimo) jie privalo įsileisti krikščionybę atvirai iš pogrindžio į viešumą. Nors sunkiai, bet tai skinasi kelią. Jie supranta, kad tai valstybės stabilumo tam tikras garantas. Ir jiems tikrai vienodai ar jūs garbinsite medžio gabalą ar saulę, ar žvaigždes, ar mėnulį, svarbu, kad valstybė eitų į priekį. LYGIAI TAS PATS YRA IR PVZ. NIKĖJOS SUSIRIKIMĄ ŽVELGIANT, kur Romai rūpėjo teologinai klausimai ir tuo metu vyravę ginčai, o imperatoriui tam tikri politiniai dalykai.
Lietuvoje atvejis panašus. Valstybė teikia paramą oficialiai bažnyčiai pagal žmonių skaičių. Pirma pagal gausumą yra Romos bažnyčia, kuri gauna ne vieną ir ne du milijonus per metus (jei gerai pamenu tai apie 4 ar 4.5 milijono), treti stačiatikiai, po to liuteronai, reformatai, krišnaitai, judėjai ir kt. Matome, kad visos religijos yra skirtos stabilmui, bet toli gražu religija nėra tikėjimas ir religija labai labai toli nuo Gyvojo Kristaus Jėzaus. Užtenka nuvažiuoti į pvz. Romos katalikų apeigas, pvz. velykines ir, bet kuris, net ir netikintis, bet šviesiau mastantis žmogus gali likti pasibaisėjęs, kad tokie tamsūs dalykai dar XXI a. vyksta, galėčiau tik Haičio vudu prilyginti šamanų raganavimui. Neveltui Karlas Marksas, nepažinęs Gyvojo Tikrojo Jėzaus Kristaus pasakė, kad "religija, tai opiumas liaudžiai". Iš tiesų, taip ir yra.
Bėgant laikui ir valstybės paramai didėjant, Romos bažnyčios įtakai augant vis labiau imta pataikauti žmonių tamsumui - tradicijoms. PAtys popiežiai kažin ar apskritai tikėjo ar tiki bibliniu Dievu (nebent vieną kitą). PVz. geras pavyzdys popiežius Pijus, gyvenęs XIII a. ,kuris pasakė tapęs popiežiumi: "kai tapau popiežiumi, nustojau tikėti Dievu".. Tai labai alegoriniai ir gana gilūs žodžiai, bet kartu parodantys ir Romos veidą. Tradicija akivaizdžiai tarnauja žmonių poreikiams. Visa religija pritaikyta žmogaus patogumui, žmogaus poreikiams, kad tik jam būtų geriau, kad tik žmogus ateitų į bažnyčią, kad tik paklustų Romos vyskupui (popiežiui), kad tik išlaikyti juos bažnyčioje: "padarysim viską ko jiems reikia, kad jiems būtų tik gerai, bet, kad jie ateitų". BET KRISTUS IR JO MOKSLAS, KURIS YRA BIBLIJOJE, užrašytas evangelistų ir apaštalų yra kitoks. Jis nėra patogus liaudžiai, nėra patogus masėms, jis reikalauja vidinio pasikeitimo - širdžių apipjaustymo. Kristaus mokslas reikalauja žmogaus vidinės revoliucijos, širdies revoliucijos - tikėjimo, kuris nėra patogus, dėl kurio neretai tenka kesti pajuoką, patyčias, įžeidimus, materialinius net nepriteklius kartais ir kitus dalykus. SVARBIAUSIA TAI, kad Kristaus mokslas nepataikauja žmonėms, jų tradicijos ir papročiams. Pats Dievas savo žodyje Biblijoje yra pasakęs, kad Jis nesikeičia: "Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, per amžius nesikeičiantis. Jame nė šešėlio keitimosi per amžius".
Todėl aš tik noriu paraginti kiekvieną atsimerkti ir atsiversti, įtikėti gyvuoju Kristumi. Jei išdrysite patikėti aš jums visa širdimi Šv. Dvasioje sakau, kad jūsų "praradimas" taps didžiausių atradimu - Gyvojo Viešpaties Kristaus Jėzaus atradimu. Apaštalas PAulius rašo laiške galatams: Gal 1 sk, 14 eil: "žydų religija buvau pralenkęs gaudelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų", o taip pat kitur Paulius rašo: "viską palaikiau sąšlavomis dėl Kristaus, kai Jį įtikėjau". Ir iš tiesų, kai įtikėjau viskas netako savo vertės. Viskas ką iki tol žinojau, laikiausi tapo dulkės, bevertės dulkės. Ačiū Viešpačiui Kristui, kuris man apšvietė širdies ir proto akis, atvėrė jas. Viliuosi, kad ir jūs išdrysite pilnai pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Gelbėtoju ir Viešpačiu visa širdimi, siela ir protu. Tik Jis ir tik Jis. Tuo tikiu kaip ir tuo, kad tik Dievo žodis Biblija yra Dievo žodis, o Biblijoje kalba pats Dievas. Juk apie kurią dar knygą pasaulyje pats Dievas yra pasakęs: HBR 4, 12 "Dievo žodis (Biblija) yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarų ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus". Arba: 2 Tim, 3, 16 "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui". Apie kokią knygą dar taip pasakyta, apie kokią knygą pats Dievas dar taip yra pasakęs?
Jei mes vadiname save krikščionimis ir nepriimame Dievo žodžio kaip vienintelio autoriteto, kuriame kalba pats Dievas mums, kuriame yra neišsemiami gyvybės turtai, duoda, tai mes nesame krikščionys tikintieji. REikia pasirinkti ŠIANDIEN: AR TU ESI TRADICINIS krikščionis, religijos žmogus ar tu esi KRISTAUS MOKINYS, vykdantis Jo valią, net tada, kai tai nėra patogu tau...
PATs Dievo Žodis Biblija sako: HBR 3, 7 - 8 "Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: "Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių" ir vėl HBR 3, 15 "Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių".
RAGINU TAD - ATSIVERSK KOL NEVĖLU, JEI DAR NESI PASITIKĖJĘS PILNAI VISA ŠIRDIMI KRISTUMI IR TIK JUO.
Amen.
Romos katalikų bažnyčioj Tradicija yra lyg tam tikras Biblijos papildinys. Tikima, kad nuolat ir nuolat perduodama tradicija bei nuolatiniai "ap/sireiškimai" papildo Dievo Žodį - Bibliją. Naujausią ir šviežiausią ap/sireiškimo reiškinį galiu priskirti Faustinos Kovalskos, vienuolės, gyvenusios Lenkijoje, taip pat ir Vilniuje, kuri kaip teigiama patyrė pačio Jėzaus Kristaus apsireiškimą, Kuris jai liepė nutapyti paveikslą (dabar šį paveisklą galime matyti ant daugelio Romos katalikų bažnyčios sienų fasadų su užrašu: "Jėzau pasitikiu Tavimi") ir padiktavo gailestingumo vainikėlį, vadinamą Noveną, kurią sudaro - 1 Tėvė mūsų, 1 Sveika Marija ir 1 kartas Garbė Dievui Tėvui. Kaip teigiama, sukalbėjus šį vainikėlį įgijamas amžinas gyvenimas ir žmogaus laukia Dievo gailestingumas, taip pat šį vainikėlį galima kalbėti prie sergančio žmogaus, kuriam jau netoli mirtis ir jis bus išganytas. Faustinos Kovalskos pavyzdys tik vienas iš daugelio. Galima daug būtų dar vardinti, pradedant nuo Bažnyčios Tėvų - Augustino, Tertuljono ir kitų, Tomo Akviniečio, Ignaco Lojolos ir t.t, bet šio straipsnio tikslas ne nagrinėti Tradicijos visumą, o pažvelgti į Tradicijos ir Biblijos suderinamumą ir sąntykį.
Taigi, o dabar šis tas, keli faktai nedideli apie Bibiliją - Šv. Raštą. PArašysiu tik kelis, nes tikrai manau daugelis žinote šiuos faktus, o, jei ne, tai gal ką naujo surasite. Taigi, Bibilija buvo rašoma apie 1450 metų laikotarpių. Ją rašė daugiau kaip 40 skirtingų Dievo įkvėptų žmonių, hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Bažnyčios kanonuose oficialiai yra 66 Biblijos knygos (Romos bažnyčia naudoja papildomas 7 knygas, bet, čia jos atsirado po Vulgatos vertimo, iki tol nebuvo, todėl visos evangelinės Kristaus bažnyčios jas laiko apokrifinėmis - netikromis ir Dievo neįkvėptomis). Evangelinės bažnyčios tiki ta tiesa, kad Bibliją yra pabaigta Apreiškimu Jonui ir, kad Biblijoje yra viskas pasakyta ką žmogui reikia žinoti apie Dievą ir, kad ši knyga neišsemiami Dievo turtai duoti žmogui žemėje. Tuo tarpu Romos katalikų bažnyčia prideda Tradiciją, kuri yra svarbesnė jų supratimu net nei Šv. Raštas (pačio Dievo Žodis).
Taigi, dabar jau žinome kas yra Tradicija ir kas yra Šv. Raštas. O dabar į kitą pusę, tai yra - politinę, arba kaip Traidicija ar Biblija naudinga valstybei?:
1) Katalikų bažnyčios istorija (iš esmės tai atspindi pačios religijos kaitą) (I dalis, J. Lenzenweger ir kiti) aprašo vieną svarbiausių krikščionybės istorijoje įvykį, būtent - Romos imperatoriaus Konstantino ir tuometinio Romos vyskupo Miltiado, o nuo 314 metų Silvestro I draugystę ir krikščionybės įteisinimą Milano ediktu. Įdomu tai, kad Konstantinas, būdamas antikos mastymo valdovas ir politikas puikiai suprato visuotinės religijos svarbą valstybės stabilumui. Dar pats Egipto faraonas Echnatonas tuo galėjo įsitikinti prieš 4000 metų, kai norėjo pakeisti religiją iš Amono Ra į Atoną ir valstybėje prasidėjo masiniai neramumai ir didikų nepasitenkinimai. Romos valdytojai iki Konstantino taip pat puikiai suprato šią svarbą, todėl smarkiai persekiojo krikščionis, nes nusilpęs pagoniškų dievų kultas griovė valstybės pamatus, ekonomiką, stabilumą - taip JIE manė. Imperatoriams nė motais buvo krikščionių maldos už juos bei sąžiningai mokami mokesčiai. Tuo tarpu Konstantino laikais krikščionių buvo jau tiek, kad Konstantinas suprato šią svarbą ir priėmė politinį žingsnį - įteisino krikščionybę, idant Romos imperija turėtų stabilumą. Šalia to atsirado labai svarbus dalykas, kuris iš esmės ir nulėmė tolimesnį Kristaus mokslo degradavimą bei išsigimimą: BŪTENT, VALSTYBĖ PRADĖJO REMTI KRIKŠČIONIŲ DVASININKUS IR BAŽNYČIĄ. Iškilo realus pavojus kaip prekyba Dievo žodžiu, pataikavimas liaudies tamsumui dėl skaičiaus, norint išlaikyti juos prie kulto, kas garantuotų stabilias pajamas iš valstybės. Laikui bėgant tai suprato daugelis krikščioniškomis tapusių Europos valstybių valdovų ir jiems krikščionybė tebuvo politinis ėjimas valstybės stabilumo garantui. "Prasidėjo tamsieji laikai, kurie tesiasi iki šiol" (aut.komentaras). Vėliau net bažnytinės pareigos pradėtos pirkti, vadinamoji - simonija. Kyla klausimas: Ką darė tikri Kristaus mokiniai tuo metu? Manau jiems tikrai nelengva buvo.
Taigi, tesiant toliau trumpai galima pasakyti, kad Roma pradėjusi gauti pinigus iš išlaikymą, rėmimą iš valstybės pradėjo tarnauti nebe tyram Kristaus mokymui, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje, bet liaudies poreikiams - t/Tradicijai, papročiams - tamsumui. Nors pačią Tradiciją ne visą galima įvardinti tamsia. Daug įvairių gerų dalykų galima rasti Augustino raštuose, Jono Auksaburnio ir kituose raštuose, bet tai veikiau gali padėti mums suprasti tam tikrus dalykus, nei būti aklai priimama. Visi žmogaus raštai, ar tai būtų Augustinas ar Tomas Akvinietis (kuris lėmė didelį nuosmukį Romos Dievo pažinimui iškeldamas ŽMOGAUS PATIRTĮ aukščiau Dievo teikiamo pažinimo žmogui neatsižvelgiant į jo amžių, soc. padėtį ir kitus išorinius dalykus). Visus šiuos raštus reikia ir provaloma skaityti Biblijos šviesoje. Bet kurį žmogaus kūrinį reikia ir privaloma skaityti Dievo žodžio - Biblijos šviesoje. Tik taip galime išsaugoti Tiesos grynumą, nepažeistą, tyrą krikštolą.
Taigi, o dabar pažiūrėkime trumpai į XXI a. - KINIJA ir jos pavyzdys. Kinijoje yra dvi bažnyčios: vieša, kuri tarnauja sistemai ir pogrindinė. Tuo tarpu Kinijos politikai jau ima suprasti, kad norint, jog Kinijos ekonomika būtų pasaulyje NR.1 (dabar jie NR.2, treti buvo japonai iki cunamio ir drebėbimo) jie privalo įsileisti krikščionybę atvirai iš pogrindžio į viešumą. Nors sunkiai, bet tai skinasi kelią. Jie supranta, kad tai valstybės stabilumo tam tikras garantas. Ir jiems tikrai vienodai ar jūs garbinsite medžio gabalą ar saulę, ar žvaigždes, ar mėnulį, svarbu, kad valstybė eitų į priekį. LYGIAI TAS PATS YRA IR PVZ. NIKĖJOS SUSIRIKIMĄ ŽVELGIANT, kur Romai rūpėjo teologinai klausimai ir tuo metu vyravę ginčai, o imperatoriui tam tikri politiniai dalykai.
Lietuvoje atvejis panašus. Valstybė teikia paramą oficialiai bažnyčiai pagal žmonių skaičių. Pirma pagal gausumą yra Romos bažnyčia, kuri gauna ne vieną ir ne du milijonus per metus (jei gerai pamenu tai apie 4 ar 4.5 milijono), treti stačiatikiai, po to liuteronai, reformatai, krišnaitai, judėjai ir kt. Matome, kad visos religijos yra skirtos stabilmui, bet toli gražu religija nėra tikėjimas ir religija labai labai toli nuo Gyvojo Kristaus Jėzaus. Užtenka nuvažiuoti į pvz. Romos katalikų apeigas, pvz. velykines ir, bet kuris, net ir netikintis, bet šviesiau mastantis žmogus gali likti pasibaisėjęs, kad tokie tamsūs dalykai dar XXI a. vyksta, galėčiau tik Haičio vudu prilyginti šamanų raganavimui. Neveltui Karlas Marksas, nepažinęs Gyvojo Tikrojo Jėzaus Kristaus pasakė, kad "religija, tai opiumas liaudžiai". Iš tiesų, taip ir yra.
Bėgant laikui ir valstybės paramai didėjant, Romos bažnyčios įtakai augant vis labiau imta pataikauti žmonių tamsumui - tradicijoms. PAtys popiežiai kažin ar apskritai tikėjo ar tiki bibliniu Dievu (nebent vieną kitą). PVz. geras pavyzdys popiežius Pijus, gyvenęs XIII a. ,kuris pasakė tapęs popiežiumi: "kai tapau popiežiumi, nustojau tikėti Dievu".. Tai labai alegoriniai ir gana gilūs žodžiai, bet kartu parodantys ir Romos veidą. Tradicija akivaizdžiai tarnauja žmonių poreikiams. Visa religija pritaikyta žmogaus patogumui, žmogaus poreikiams, kad tik jam būtų geriau, kad tik žmogus ateitų į bažnyčią, kad tik paklustų Romos vyskupui (popiežiui), kad tik išlaikyti juos bažnyčioje: "padarysim viską ko jiems reikia, kad jiems būtų tik gerai, bet, kad jie ateitų". BET KRISTUS IR JO MOKSLAS, KURIS YRA BIBLIJOJE, užrašytas evangelistų ir apaštalų yra kitoks. Jis nėra patogus liaudžiai, nėra patogus masėms, jis reikalauja vidinio pasikeitimo - širdžių apipjaustymo. Kristaus mokslas reikalauja žmogaus vidinės revoliucijos, širdies revoliucijos - tikėjimo, kuris nėra patogus, dėl kurio neretai tenka kesti pajuoką, patyčias, įžeidimus, materialinius net nepriteklius kartais ir kitus dalykus. SVARBIAUSIA TAI, kad Kristaus mokslas nepataikauja žmonėms, jų tradicijos ir papročiams. Pats Dievas savo žodyje Biblijoje yra pasakęs, kad Jis nesikeičia: "Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, per amžius nesikeičiantis. Jame nė šešėlio keitimosi per amžius".
Todėl aš tik noriu paraginti kiekvieną atsimerkti ir atsiversti, įtikėti gyvuoju Kristumi. Jei išdrysite patikėti aš jums visa širdimi Šv. Dvasioje sakau, kad jūsų "praradimas" taps didžiausių atradimu - Gyvojo Viešpaties Kristaus Jėzaus atradimu. Apaštalas PAulius rašo laiške galatams: Gal 1 sk, 14 eil: "žydų religija buvau pralenkęs gaudelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų", o taip pat kitur Paulius rašo: "viską palaikiau sąšlavomis dėl Kristaus, kai Jį įtikėjau". Ir iš tiesų, kai įtikėjau viskas netako savo vertės. Viskas ką iki tol žinojau, laikiausi tapo dulkės, bevertės dulkės. Ačiū Viešpačiui Kristui, kuris man apšvietė širdies ir proto akis, atvėrė jas. Viliuosi, kad ir jūs išdrysite pilnai pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Gelbėtoju ir Viešpačiu visa širdimi, siela ir protu. Tik Jis ir tik Jis. Tuo tikiu kaip ir tuo, kad tik Dievo žodis Biblija yra Dievo žodis, o Biblijoje kalba pats Dievas. Juk apie kurią dar knygą pasaulyje pats Dievas yra pasakęs: HBR 4, 12 "Dievo žodis (Biblija) yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarų ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus". Arba: 2 Tim, 3, 16 "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui". Apie kokią knygą dar taip pasakyta, apie kokią knygą pats Dievas dar taip yra pasakęs?
Jei mes vadiname save krikščionimis ir nepriimame Dievo žodžio kaip vienintelio autoriteto, kuriame kalba pats Dievas mums, kuriame yra neišsemiami gyvybės turtai, duoda, tai mes nesame krikščionys tikintieji. REikia pasirinkti ŠIANDIEN: AR TU ESI TRADICINIS krikščionis, religijos žmogus ar tu esi KRISTAUS MOKINYS, vykdantis Jo valią, net tada, kai tai nėra patogu tau...
PATs Dievo Žodis Biblija sako: HBR 3, 7 - 8 "Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: "Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių" ir vėl HBR 3, 15 "Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių".
RAGINU TAD - ATSIVERSK KOL NEVĖLU, JEI DAR NESI PASITIKĖJĘS PILNAI VISA ŠIRDIMI KRISTUMI IR TIK JUO.
Amen.
2011 m. balandžio 20 d., trečiadienis
Išpažintis
Išpažintis.
Ar teko kada nors susimastyti apie išpažintį? Kas ji ir kodėl yra, kaip tai atrodo Viešpaties akyse žvelgiant į Jo Žodį tikėjimu?
Išpažinties sakramentas Romos katalikų bažnyčioje yra tas sakramentas, kuriuo kunigas, Kristaus "rankos", Viešpaties Kristaus vardu suteikia malonę atgailajančiam - nuodėmių atleidimą, atgailą. Yra penki pagrindiniai punktai, reikalingi tikrai išpažinčiai atlikti kaip nuodėmės supratimas, nuoširdus gailėjimasis, ryžtas keistis ir kt. bet dabar į juos nelysim, o pažvelgsim į tai, kodėl apskritai išpažinties sakramentas negali ir neturi būti vadinamas šventu Dievo akyse ir tai tam tikras Kristaus įžeidimas - NETIKĖJIMAS JO AUKA, JOS apvaloma galia
Pažiūrėkime dvi priežastis kodėl:
1) Taigi, išpažintis atliekama daugybę kartu, nuolat ir nuolat, vos nusidėjus. Galima eiti išpažinties net ir kelis kartus per dieną. Žana Dark garsėjo kaip uoli išpažinties atlikėja, eidavo kelis kartus išpažinties. Taigi, ką apie tai sako Biblija - Dievo Žodis? Kadangi jūs patys galite pažvelgti, tai prašau pažiūrėti laišką hebrajams 10 skyrių. Šis skyrius kalba apie aukojamas aukas, kurios nuolat ir nuolat buvo aukojamos Izraelio karalystėje, Šventykloje, už tautos nuodėmės ar pavienių asmenų, kraujo auka, deginamosios aukos ir t.t Šis skyrius kalba apie tai, kad tos aukos niekada negalėjo padaryti tobulo šventinamojo, o nuolat tik primena aukotojui jo sąžinės kaltę ir aukotojas jaučia nuolatinį sąžinės graužimą. Taip jis netampa niekada tobulas. O vėliau tas pats dešimtas skyrius tesiamas toliau ir aprašoma, kad Jėzus Kristus viena vienintele atnaša padarė tobulus amžiams šventinamuosius. Tereikia tuo patikėti.
2) Galima teigti, kad išpažintis yra Romos bažnyčios nuodėmių atleidimo monopolis. Galima suprasti pagal Romos mokymą, kad kiti negali turėti Kristaus atleidimo, nes jiems nėra kas Kristaus vardu tai suteikia? Ar tai tiesa? Tai visiškas melas ir Evangelijos Tiesos iškraipymas, pavertimas jos nieku. Toks "atleidėjišmumo" monopolis veikiau politinis žingsnis ar kitas, pvz. iš netikėjimo, nei tiesa. Kalbu drasiai todėl, kad mes, tikintieji tikime, kad turime ŠV. DVASIĄ ir esame Joje pakrikštyti (ROM 6 SK), esame ŠV. Dvasios užanspauduoti (EF, 1 sk, 12 - 14 eil). Yra aiškiai žinoma iš Rašto ir patiriama tuo visa esybe tikėjimu, kad kai patikėjome Jėzumi Kristumi, tai gavome Šv. DVasią. Man taip buvo, daugeliui taip buvo ir daug kam taip nutinka, bet ne apie tai kalba. Svarbiausia yra tai, kad dieną ir naktį turiu Dievo Dvasią savyje, esu jos apdovanotas, dieną ar naktį, kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, 24 h per parą galiu su ja bendrauti, kada noriu, galiu TIESIOGIAI, be KUNIGO PAGALBOS bendrauti su Kristumi HEBR 4, 15 - 16 "Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu" , maldoje Jam viską išsakyti ir jo atsiprašyti, jei yra už ką. Mes galime ir turime privilegiją benrauti su Viešpačiu tiesiogiai - artintis PRIE JO MALONĖS SOSTO TIESIOGIAI, BE KUNIGŲ TARPININKŲ, nes nebeliko tarpininkų ŽMONIŲ tarp Dievo ir žmogaus po Kristaus atliktos aukos ant kryžiaus. Romos katalikų bažnyčia neteisėtai ir iškraipydami Dievo žodį - Bibliją priesiemė sau šią privilegiją, kad laikytų žmones prie saves - savo gniaužtuose. Tai va, bet čia, visam tam reikalingas pasitikėjimas Viešpačiu, kuris yra tik pilnai visa širdimi pasitikėjus JĖzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju kiekvienam asmeniškai.
Taigi, kaip matome kunigų nereikia atlikti išpažinčiai, o išpažintis, tokia, kokia yra Romos katalikų bažnyčioje yra įžeidimas Jėzaus Kristaus aukos ir nepasitikėjimas ta auka ir Evangelijos iškraipymas, o gal 1, 8 sako: "Tebunie prakeiktas kiekvienas, kuris skelbia kitokią Evangeliją".
Amen.
Ar teko kada nors susimastyti apie išpažintį? Kas ji ir kodėl yra, kaip tai atrodo Viešpaties akyse žvelgiant į Jo Žodį tikėjimu?
Išpažinties sakramentas Romos katalikų bažnyčioje yra tas sakramentas, kuriuo kunigas, Kristaus "rankos", Viešpaties Kristaus vardu suteikia malonę atgailajančiam - nuodėmių atleidimą, atgailą. Yra penki pagrindiniai punktai, reikalingi tikrai išpažinčiai atlikti kaip nuodėmės supratimas, nuoširdus gailėjimasis, ryžtas keistis ir kt. bet dabar į juos nelysim, o pažvelgsim į tai, kodėl apskritai išpažinties sakramentas negali ir neturi būti vadinamas šventu Dievo akyse ir tai tam tikras Kristaus įžeidimas - NETIKĖJIMAS JO AUKA, JOS apvaloma galia
Pažiūrėkime dvi priežastis kodėl:
1) Taigi, išpažintis atliekama daugybę kartu, nuolat ir nuolat, vos nusidėjus. Galima eiti išpažinties net ir kelis kartus per dieną. Žana Dark garsėjo kaip uoli išpažinties atlikėja, eidavo kelis kartus išpažinties. Taigi, ką apie tai sako Biblija - Dievo Žodis? Kadangi jūs patys galite pažvelgti, tai prašau pažiūrėti laišką hebrajams 10 skyrių. Šis skyrius kalba apie aukojamas aukas, kurios nuolat ir nuolat buvo aukojamos Izraelio karalystėje, Šventykloje, už tautos nuodėmės ar pavienių asmenų, kraujo auka, deginamosios aukos ir t.t Šis skyrius kalba apie tai, kad tos aukos niekada negalėjo padaryti tobulo šventinamojo, o nuolat tik primena aukotojui jo sąžinės kaltę ir aukotojas jaučia nuolatinį sąžinės graužimą. Taip jis netampa niekada tobulas. O vėliau tas pats dešimtas skyrius tesiamas toliau ir aprašoma, kad Jėzus Kristus viena vienintele atnaša padarė tobulus amžiams šventinamuosius. Tereikia tuo patikėti.
2) Galima teigti, kad išpažintis yra Romos bažnyčios nuodėmių atleidimo monopolis. Galima suprasti pagal Romos mokymą, kad kiti negali turėti Kristaus atleidimo, nes jiems nėra kas Kristaus vardu tai suteikia? Ar tai tiesa? Tai visiškas melas ir Evangelijos Tiesos iškraipymas, pavertimas jos nieku. Toks "atleidėjišmumo" monopolis veikiau politinis žingsnis ar kitas, pvz. iš netikėjimo, nei tiesa. Kalbu drasiai todėl, kad mes, tikintieji tikime, kad turime ŠV. DVASIĄ ir esame Joje pakrikštyti (ROM 6 SK), esame ŠV. Dvasios užanspauduoti (EF, 1 sk, 12 - 14 eil). Yra aiškiai žinoma iš Rašto ir patiriama tuo visa esybe tikėjimu, kad kai patikėjome Jėzumi Kristumi, tai gavome Šv. DVasią. Man taip buvo, daugeliui taip buvo ir daug kam taip nutinka, bet ne apie tai kalba. Svarbiausia yra tai, kad dieną ir naktį turiu Dievo Dvasią savyje, esu jos apdovanotas, dieną ar naktį, kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, 24 h per parą galiu su ja bendrauti, kada noriu, galiu TIESIOGIAI, be KUNIGO PAGALBOS bendrauti su Kristumi HEBR 4, 15 - 16 "Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu" , maldoje Jam viską išsakyti ir jo atsiprašyti, jei yra už ką. Mes galime ir turime privilegiją benrauti su Viešpačiu tiesiogiai - artintis PRIE JO MALONĖS SOSTO TIESIOGIAI, BE KUNIGŲ TARPININKŲ, nes nebeliko tarpininkų ŽMONIŲ tarp Dievo ir žmogaus po Kristaus atliktos aukos ant kryžiaus. Romos katalikų bažnyčia neteisėtai ir iškraipydami Dievo žodį - Bibliją priesiemė sau šią privilegiją, kad laikytų žmones prie saves - savo gniaužtuose. Tai va, bet čia, visam tam reikalingas pasitikėjimas Viešpačiu, kuris yra tik pilnai visa širdimi pasitikėjus JĖzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju kiekvienam asmeniškai.
Taigi, kaip matome kunigų nereikia atlikti išpažinčiai, o išpažintis, tokia, kokia yra Romos katalikų bažnyčioje yra įžeidimas Jėzaus Kristaus aukos ir nepasitikėjimas ta auka ir Evangelijos iškraipymas, o gal 1, 8 sako: "Tebunie prakeiktas kiekvienas, kuris skelbia kitokią Evangeliją".
Amen.
2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis
Šv.Mišios arba - Viešpaties išniekinimas
Daug kartų skaičiau apie tai, bet, kai atsivėrė akys buvau šokiruotas, todėl gerai yra mintis kristalizuoti, nors čia nieko naujo. Visa tai suprato jau daugelis ir seniai, pradedant nuo tikinčiųjų, kurių niekas nežinojo, baigiant Vilklifu ir kitais.
Šv. Mišios. - Šv. Mišių prasmė.
Paimta iš www.vitaconsecrata.lt (http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme.html#iz2.1). Pabandysiu pažvelgti į kelis punktus kolkas, vėliau, jei suprasiu ir kitus bandysiu.
Dedu copy - paste būdu kunigo Mišių vertimą ir komentarą po apačia.
1. Iš tikro, kas gi yra tos magiškos praktikos? Gi tai bandymas palenkti Dievo ar dievų valią savo interesams, panaudojant įvairius medžiaginius daiktus, judesius, tam tikrus žodžius. Deja, tenka pripažinti, kaip dažnai žmonės pasako savo mintyse: “tebūnie, Viešpatie, ne Tavo, bet mano valia”. - KUNIGO VERTIMAS IŠ LITURGIJOS PROFESORIAUS KNYGOS.
Komentaras: o kaip pavadinti FIZINĮ Dievo Sūnaus, pačio Dievo įsikūnijimą į duonos paplotėlį nuskambėjus varpeliui ir kunigui sukalbėjus tam tikrą maldos formulę? Tai dvasinė stabmeldystė, pažodinis Rašto aiškinimas Jono 6 sk ir kt. Rašto vietų. Jėzus Kristus yra gyvas širdyje, o mes Jį atsimenam per Viešpaties vakarienę, kuri mums yra ATMINIMAS (SKIRTAS ATSIMINTI) to, ką Kristus už mus padarė prieš 2000 metų. VIENĄ KARTĄ VISIEMS LAIKAMS.
2. "Magijoje nėra paliekama vietos laisvei. Darai kokį ženklą, vadinasi, turi gauti tą ar aną dalyką. Nebent, dievai būtų pernelyg kaprizingi. O Mišiose mes paliekame vietos Dievo veikimui: “Viešpatie, tark žodį ir mano sielą pasveiks”. Niekada mes nesame garantuoti, kad sudalyvavę Mišiose ar “sumokėję kunigui” (palikę auką) už jas “tiek, kiek priklauso”, mes tikrai gausime tų norimų malonių. Mes pasitikime Dievo pažadu, ir žinome, kad Jis mus myli. O tas yra svarbiausia. Jis tikrai ras būdų ir priemonių mums padėti. Galbūt, ne tokiu būdu kaip įsivaizduojame, gal kitu, bet Jis bus su mumis" - kunigo vertimas iš liturgijos profesoriaus knygos.
Komentaras: Čia Romos bažnyčia liudija prieš save, nes sako: "Viešpaties, tark žodį ir mano siela pasveiks". Tai yra labai gilūs žodžiai, kažkada juos girdėjau ir verkiau, kaip tai nuostabu ir gilu. O tolesni sakiniai yra kraupūs iš tos pusės, kad visai nekalbama apie malonę širdyje, nuostatą vidinę "tark žodį ir mano siela pasveiks", visišką savęs praradimą, o iškeliama: Malonė per darbus.
3. "Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių. Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės. Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno. Visi per krikštą tampame Dievo vaikais".
"Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”. Iš tikro, nėra skirtingos Mišios. Yra ta pati Kristaus Auka"
"Antroje šv. Mišių dalyje – Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną – savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas – Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys – pokylis – šv. Komunija. Po to - palinkėjimas likti ištikimiems sutarčiai ir, neretai, sunkus bei vargingas jos įgyvendinimas kasdienybėje".
"Kristus nenori monumento, iškalto vien tik granito luite ar gatvės iškaboje. Kad ir koks būtų buvęs garsus paminklas, jis vis vien apsineša istorijos dulkėmis. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Todėl jis ragina mus sudabartinti Jo Auką, ją nuolat ir nuolat pakartoti Mišių metu ir savo gyvenimu."
"Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Nes “ši diena tebus jums atminimas, tai švęskite kaip Viešpaties šventę: iš kartos į kartą” (Iš 12, 14). Dešimt Dievo Įsakymų prasideda žodžiais “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Ir kas svarbiausia žydų Velykose, kad ši šventė buvo orientuota ne tiek į praeitį, kiek tai yra nuolatinis žengimas į ateitį, džiaugsmas esama laisve. Dievas per tą praeities Išėjimą padarė mus laisvus. Tad džiaukimės šia laisve. Ir šios šventės pagrindinis akcentas, kad praeitis tampa dabartimi".
"Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Išėjimo knygoje, 24 skyriuje randame aprašymą kaip ant Sinajaus kalno patvirtinimą šioji sąjunga. Dievas pažada neapleisti savo Tautos, o Išrinktoji Tauta pasižada nesusitepti svetimų dievų aukų krauju. Ant altoriaus su 12 žvaigždžių aukojamos aukos tampa kaip ženklas pasiaukojimo vien tiktai Dievui. Mozė paima sutarties knygą ir ją skaito garsiu balsu tautai žodžius: “Viską, ką Viešpats nurodė mes padarysime” . Po to, paėmė aukos kraują ir juo pašlakstė tautą, sakydamas: “Štai sąjungos kraujas, kurią Viešpats sudarė su jumis” (Iš 24, 4-8).
"Kristaus aukoje yra abu šie elementai. Jėzus “vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14). Užteko vienos vienintelės aukos už visus nusidėjėlius, kad jie gyventų amžiams. Ši auka yra nepakartojama, jai nereikia atnaujinimo. Ji gyva amžiams savo pasiaukojimo meile, tuo oblatio (noras pasiaukoti)".
"Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Atsakant į priekaištą, reikia paaiškinti, jog paaukoto istorinio Kristaus mes negalime materialiai suvalgyti. Materialiosios atnašos yra paverčiamos perkeistu Kristaus Kūnu ir Krauju, tikrai esančiu ir išaukštintu. Priimdami šv. Komuniją, mes priimame patį Viešpatį tikrai, realiai, substancialiai, tačiau perkeistu būdu. Priimame, kad Jis stiprintų ir gaivintų mūsų dvasią".
"Tai ką galima pasiūlyti, kad vaizdas taptų patrauklesnis? Reiktų išlaisvinti viską iš tradicijos gniaužtų; sukurti naujus tekstus ir naujas liturgines formas; specialias pritaikytas Mišias mažam žmonių ratui, sukuriant labiau šeimos nuotaiką; sukurti naują muziką, panaikinant viską, kas buvo vakar ir užvakar? Bet kas atsitiktų? Ateitų daugiau asmenų į Mišias? Kai kas bandė jau padėti į lentynas mišiolus ir kurti savo tekstus, “labiau pritaikytus ir išreiškiančius vidinę dvasią”. Tačiau koks jų likimas? Kažkas ypatingai pasikeitė? Nieko panašaus. Lyg meteoras švysteli kosmose ir vėl užgęsta. Gi “modernusis” žmogus, be tradicijos šaknų, yra miręs jau savo laiku, tradicija vis gi priešingai, lieka aktuali. Iš viso, klausimas, ar įmanoma žmogui atitolti nuo savos tradicijos? Visi žmogiškieji mokslai sutinka, jog kiekvienas žmogus yra apvyniotas tradicijos vystyklais. Ir niekur nuo jų nepabėgs. Nebent būtų kažkoks Nyčės “antžmogis”, kuris neturi nei motinos, nei tėvo. Kiekviename žmoguje yra palikimas savo protėvių, savo tautos, savo gimtos vietos, savo šeimos. Žmoguje vyksta savas brendimo procesas, jo vaikystės ir jaunystės patirtys, kurios dažnai jį verčia pasielgti taip, kaip jis galbūt, ir nenorėtų. Ir visi tie faktoriai jį formuoja nuo pat mažumės".
Komentaras:
Kolkas paimiau tiek, kiek užtenka jėgų šiam vakarui, labai jau platus dalykas tos Mišios (nuoširdžiai mastau ar turėčiau rašyti Mišios ar mišios), nors žvelgiant Viešpaties Žodžio šviesoje tai yra veikiau "mišios" liaudiškai tariant, nei Mišios - Viešpaties aukos atminimo (RKB Eucharistijos šventė).
Kodėl taip pasakyta? Tą suprato tikriausiai daugelis tikinčiųjų, bent ankščiau ar vėliau pamato, vistiek Viešpats parodo.
Taigi pradėkime nuo 3 punkto pirmos pastraipos, kur tikrai teisingai pirmasis sakinys kalba apie visuotinę Kristaus Bažnyčią, kuri yra mistinė ir nematoma, Skaisčioji Mergelė, be nuodėmės (RKB Marija, Viešpaties Kristaus mama). Tuo tarpu antras sakinys visiškai iškraipo Kristaus ir apaštalų paskelbtą Evangeliją ir sako: "per krikštą tampame Dievo vaikai". Tai beprotybė. Laiškas romiečiams, daugelis ap.Pauliaus laiškų, o ir visa Evangelija byloja, kad tikėjimas yra malonė ir, kad Dievo vaikai tampame dėka tos tikėjimo malonės, o ne krikštu (ROM 6 sk). Tuo momentu, kai įtikime Viešpatį Jėzų Kristų mes esame prijugiami prie Jo Dvasinės Bažnyčios, Skaisčiosios Mergelės, Sužadėtinės. Tuo tarpu krikštas yra žmogaus tikėjimo pasekmė. Visada yra pirma tikėjimas, o po to krikštas. Tą liudija ir Dievo įkvėptas Raštas.
3 punkto antra pastraipa - taigi, RKB moko, kad tai ta pati Auka. Taigi, čia iškyla ir vėl, ir vėl bus pabrėžiamas Evangelijos Tiesos iškraipymas - atsinaujinanti Kristaus auka, tebesitesianti. Tai yra beprotybė, tikriausiai, jei apaštalai numirtų skausmo ašaromis, jei, tai išgirstų.
3 punkto trečia pastraipa - IR čia prasideda baisiausia dalis. Jei ankstesnes galima kesti ir pakesti, tai šita galutinai parodo, kad Šv. Mišios yra iškreipta Evangelija, pati šėtono iškreipta. Kaip galima sakyti, kad "mes atnešame duoną ir vyną, o jis atiduoda (įsiskaityite į veiksmažodžio laiką - DABARTIES LAIKAS, NE PRAEITIES) savo Sūnų, ko finalas yra KONSEKRACIJA. Tai visiška beprotybė ir dvasinė stabmeldystė. Nebijau to sakyti. Kaip galima išniekinti Viešpaties Auką vėl ir vėl, ir taip jau beveik kelis tūkstančius metų. Vėl ir vėl tyčiojasi iš Viešpaties, o negi sunku patikėti, kad Jis pagal HBR 10 sk viena vienintele atnašą padarė amžiams tobulus šventinamuosius, būtent ta auka, o ne dabartinama auka? Sudabartinama auka yra pasityčiojimas iš to, ką Kristus padarė, kentėjo, tai visiškai netikėjimas to, ką JIS padarė ant kryžiaus prieš du tūkstančius metų, tai - NETIKĖJIMAS, o "tikras fizinis kūnas ostijoje ir tikras fizinis kraujas taurėje" yra dvasinė stabmeldystė gili, deja, kaip ir Izraelio tauta buvo paklaidinta ir nematė niekad tiesos, taip ir naujoji Izraelio tauta - RKB (sakau RKB, nes iš jos kilo daugelio šaknys, nors žinau, kad taip teigti neteisinga, nes RKB klaidingai sau priskyrė dvasinio pirmgimio teises ir aukščiausiojo autoriteto teises, nors niekas neįvyksta be Dievo valios, todėl susilaikau nuo vertinimo čia kategoriško).
Kita pastraipa kalba apie Jo Aukos sudabartinimą? Kaip galima sudabartinti tai kas jau buvo. Baisu. Veikiau galima pasitikėti tuo kas buvo prieš du tūkstančius metų, nei vėl ir vėl sudabartinti Jo Auką taip jį išniekinant vėl ir vėl.
Toliau kalbama apie IZraelio tautos istorija ir Senąjį Testamentą. Pati Romos bažnyčia liudija prieš save cituodama Raštą, kur sako, kad “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Būtent, Viešpats išvedė savo tautą (krikščionims tai Kristaus simbolis, kaip Kristus mus išvedė iš nuodėmės vergijos nelaisvės) iš Egipto vergijos vieną kartą. To nereikėjo sudabartinti. Būtent tas išvedimas įvyko apie 1450 m. pr Kr ir būtent tą įvykį atsiminė žydai vėliau. Jie jo nesudabartino pažodine tiesiogine prasme, kaip yra sudabartinamos RKB Šv.Mišios, o tiesiog švesdavo šventę prisimindami tą datą 1450 m. pr. Kr. Jie tai atsimindavo, švesdavo Pashą, bet Paschos paplotėlyje neįsikūnidavo gyvas Izraelio Dievas, nei Avinėlio kraujyje kasmet pjaunamame nebuvo apsaugos nuo kūdikių mirties kiekvieniems metams - tai buvo tik atminimas, tik ATIMINIMAS tos datos, tų 1450 m. pr. KR. Taip ir Mišios, yra nuolatinė auka, kasdienis išvedimas iš "Egipto vergijos" - nuodėmės nelaisvės, Viešpaties Aukos prieš 2000 metų išniekinimas ir nepasitikėjimas ta AUKA IR TUO KRAUJU, KURIS VIENĄ IR VIENINTELĮ KARTĄ PAŠVENTINO ATNAŠAS (pgl HBR 10 SK);
Toliau, pati RKB liudija prieš save vėl, cituodama Šv. Raštą, HBR 10 sk apie tai, kad viena vienintele atnaša Kristus padarė tobulus šventinamuosius. Autorius RKB bažnyčios vardu rašo, kad ši auka yra vienintelė, jai nereikia atnaujimo. Tai akivaizdus prieštaravimas anksčiau išsakytų žodžių, net, jei autorius išvedžiotų teorija apie Dievą laike ir tvirtintų, kad Dieve nėra laiko, todėl Šv. Mišių auką galima sudabartinti. Tas būtų tiesa iš vienos pusės, nes Dieve tikrai nėra laiko, JIS AMŽINAS, bet ta auka įvyko prieš 2000 metų ŽEMĖJE (Dievas įsikūnijo į žmogaus kūną žemėje, bet gal tai per "prasta" "paprasta" patikėti iki galo?), o ne prieš šimtą, dešimt, vakar ar šiandien. Aš turiu tiesiog pasitikėti būtent ta viena vienintele auka, vienintele atnaša, man nereikia jos sudabartinti, kad tapčiau išgelbėtas, o tiesiog patikėti ta, kuri buvo VIENA VIENINTELĖ prieš 2000 m.
Toliau yra pateikta Augustino ištrauka. Dar kartą ją įdedu: Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Taigi, matome, kad Augustinas suprato tą "kanibalizmą", kuris yra iš "kanibalizmas" (nors turėčiau rašyti be kabučių), o ir dvasinė stabmeldystė. Augustinas tikriausiai kraustėsi iš proto tai matydamas. NE paslaptis, kad Eucharistijos, kokią turim šiandien teologija atėjo iš rytų kaip kompromisas dėl velykų datos, nes Romos vyskupas nenorėjo eiti į konfliktą su rytų patriarchu. Belieka tik susimastyti kaip Romos vyskupas (dabartinis popiežius) suprato ir šventė Viešpaties vakarienė iki tol (apie III a. vidurys)...? Augustinas, be abejonės įtikėjęs gyvą Kristų tai suprato ir tiesioginį fizinį įsikūnijimą kitaip ir negalėjo vadinti kaip tik kanibalizmu. Dabartinė Eucharistija tas pats kanibalizmas, tik dabar labai įsisąmonijus dvasinė stabmeldystė, nes daugelis šalia to ir galvoja, kad per tai gaus išgelbėjimą, nes priims šį sakramentą. Vėl pasireiškia Romos supratimas klaidingas: MALONĖ PER DARBUS (SAVO PATIES PASTANGAS), išorinius dalykus, veiksnius, o ne per tikėjimą. Visų pirmą tikėjimas turi būti širdyje, o ne sakramentuose (vėl, tikrasis RKB mokytasis pasakys dabar, kad neregimieji dalykai tampa regimaisiais Mišių metų ir tai bus netiesa, nes tikėjimas yra nematomas, jo nepamatuosi ir jis pasireiškia nebent tokia malone, kuri skatina artimo meile tikinčiuosiuose ir žmonėms, gerais darbais ir kt.).
Paskutinę pastraipą įdėjau apie tradicijas ir atnaujimą. Tiesiog negalėjau patikėti savo akim tuo supratimu. Senas vidus, tik nauja suknelė? PAskaitykite jūs patys gerbiamieji kas ten parašyta...kokia tuštybė. Kaip ir teisingai pastebėjo daugelis tikinčiųjų, kad RKB po II VATIKANO susirinkimo pakeitė savo formą, veidą, drabužius, fasadą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo palankus Kristaus mokiniams (ypač jauniems nesusiformavusiems krikščionims, įpatingai paaugliams ir jaunimui iki 25 m). Tai didžiausias pavojus ir Romos koziris, kurį jie tobulai suprato ir metė. Tai tokie reiškiniai kaip Taizė ekumeninis judėjimas ir panašūs dalykai, kurie paremti romantika, giesmėmis (dabartine kalba šlovinimas), žvakių šviesa bei kitais atributais, kurie deja, yra tik išoriniai. Kaip ir Kristus sakė: "jūs fariziejai esate iš išorės labai gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Taip ir čia, nuo to, kad pasikeitė išorė, vidus nepasikeitė. Širdis liko tokia pati.
Pabaigai nesinorėtų baigti tokia liūdna gaida viską. Klausydamas iš šalies Šv.Mišių neseniai įsiklausiau į Kristaus tariamus žodžius ant kryžiaus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro". Šiandien masčiau apie tai nuo ryto, suvokiau, kad Viešpats Kristus numatė ateities įvykius, būdamas Dievas, todėl iš anksto pasirūpino savo tauta. Kaip Izraelio tauta kažkada buvo pasidalinusi ir netikėjo, kad Viešpats yra Dievas, kuris juos išvedė iš Egipto vergijos, o garbino Balą (1 kar, 18 sk) ir jų širdis buvo PASIDALINUSI arba visai nutolusi nuo Viešpaties Gyvojo Dievo, taip ir dabar Viešpaties tauta toje pačioje Izraelio nuodėmėje nepasitikėdama Kristumi kaip vieninteliu Gyvuoju Viešpačiu ir Gelbėtoju, prašydama užtarimų visų ko tik pajėgia, pradedant nuo apaštalo Petro ir Viešpaties Kristaus mamos Marijos, baigiant Faustina ir Jono Pauliumi II, bet tik ne Kristumi (Užtarimas tik pas JĖzų Kristų, Gyvąjį Dievą ir tik pas jį, pas nieką daugiau negali būti, nes toks turi būti tikras ir vienintelis pasitikėjimas Viešpačiu), bei aukodama mišias ir t.t (norėdami suvokti dabartinės Viešpaties tautos nuodėmes turime grįžti atgal į ST. SEnasis Testamentas mums liudija simboliais ir alegorijomis apie šias dienas. NEt ir Saliamonas Ekleziasto knygoje sakė, kad tai kas buvo vakar bus rytoj, o kas yra šiandien, tai jau kažkada buvo. Galų gale mes vėl grįšim į ten iš kur savo noru, suvedžioti šėtono, per nuodėmė išėjom, buvome pašalinti iš Dievo akivaizdos. Viskas veda vėl į Pradžios knygą...) Aš labai viliuosi Viešpaties gailestingumu ir, kad Viešpaties Kristaus žodžiais "atleisk jiems, nes jie nežino ką daro" taps realybe ir Viešpats pagailės jų Paskutinio teismo dieną, kaip pagailėjo manes ir apšvietė mane savo tikėjimo malone...
Amen.
Šv. Mišios. - Šv. Mišių prasmė.
Paimta iš www.vitaconsecrata.lt (http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme.html#iz2.1). Pabandysiu pažvelgti į kelis punktus kolkas, vėliau, jei suprasiu ir kitus bandysiu.
Dedu copy - paste būdu kunigo Mišių vertimą ir komentarą po apačia.
1. Iš tikro, kas gi yra tos magiškos praktikos? Gi tai bandymas palenkti Dievo ar dievų valią savo interesams, panaudojant įvairius medžiaginius daiktus, judesius, tam tikrus žodžius. Deja, tenka pripažinti, kaip dažnai žmonės pasako savo mintyse: “tebūnie, Viešpatie, ne Tavo, bet mano valia”. - KUNIGO VERTIMAS IŠ LITURGIJOS PROFESORIAUS KNYGOS.
Komentaras: o kaip pavadinti FIZINĮ Dievo Sūnaus, pačio Dievo įsikūnijimą į duonos paplotėlį nuskambėjus varpeliui ir kunigui sukalbėjus tam tikrą maldos formulę? Tai dvasinė stabmeldystė, pažodinis Rašto aiškinimas Jono 6 sk ir kt. Rašto vietų. Jėzus Kristus yra gyvas širdyje, o mes Jį atsimenam per Viešpaties vakarienę, kuri mums yra ATMINIMAS (SKIRTAS ATSIMINTI) to, ką Kristus už mus padarė prieš 2000 metų. VIENĄ KARTĄ VISIEMS LAIKAMS.
2. "Magijoje nėra paliekama vietos laisvei. Darai kokį ženklą, vadinasi, turi gauti tą ar aną dalyką. Nebent, dievai būtų pernelyg kaprizingi. O Mišiose mes paliekame vietos Dievo veikimui: “Viešpatie, tark žodį ir mano sielą pasveiks”. Niekada mes nesame garantuoti, kad sudalyvavę Mišiose ar “sumokėję kunigui” (palikę auką) už jas “tiek, kiek priklauso”, mes tikrai gausime tų norimų malonių. Mes pasitikime Dievo pažadu, ir žinome, kad Jis mus myli. O tas yra svarbiausia. Jis tikrai ras būdų ir priemonių mums padėti. Galbūt, ne tokiu būdu kaip įsivaizduojame, gal kitu, bet Jis bus su mumis" - kunigo vertimas iš liturgijos profesoriaus knygos.
Komentaras: Čia Romos bažnyčia liudija prieš save, nes sako: "Viešpaties, tark žodį ir mano siela pasveiks". Tai yra labai gilūs žodžiai, kažkada juos girdėjau ir verkiau, kaip tai nuostabu ir gilu. O tolesni sakiniai yra kraupūs iš tos pusės, kad visai nekalbama apie malonę širdyje, nuostatą vidinę "tark žodį ir mano siela pasveiks", visišką savęs praradimą, o iškeliama: Malonė per darbus.
3. "Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių. Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės. Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno. Visi per krikštą tampame Dievo vaikais".
"Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”. Iš tikro, nėra skirtingos Mišios. Yra ta pati Kristaus Auka"
"Antroje šv. Mišių dalyje – Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną – savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas – Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys – pokylis – šv. Komunija. Po to - palinkėjimas likti ištikimiems sutarčiai ir, neretai, sunkus bei vargingas jos įgyvendinimas kasdienybėje".
"Kristus nenori monumento, iškalto vien tik granito luite ar gatvės iškaboje. Kad ir koks būtų buvęs garsus paminklas, jis vis vien apsineša istorijos dulkėmis. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Todėl jis ragina mus sudabartinti Jo Auką, ją nuolat ir nuolat pakartoti Mišių metu ir savo gyvenimu."
"Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Nes “ši diena tebus jums atminimas, tai švęskite kaip Viešpaties šventę: iš kartos į kartą” (Iš 12, 14). Dešimt Dievo Įsakymų prasideda žodžiais “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Ir kas svarbiausia žydų Velykose, kad ši šventė buvo orientuota ne tiek į praeitį, kiek tai yra nuolatinis žengimas į ateitį, džiaugsmas esama laisve. Dievas per tą praeities Išėjimą padarė mus laisvus. Tad džiaukimės šia laisve. Ir šios šventės pagrindinis akcentas, kad praeitis tampa dabartimi".
"Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Išėjimo knygoje, 24 skyriuje randame aprašymą kaip ant Sinajaus kalno patvirtinimą šioji sąjunga. Dievas pažada neapleisti savo Tautos, o Išrinktoji Tauta pasižada nesusitepti svetimų dievų aukų krauju. Ant altoriaus su 12 žvaigždžių aukojamos aukos tampa kaip ženklas pasiaukojimo vien tiktai Dievui. Mozė paima sutarties knygą ir ją skaito garsiu balsu tautai žodžius: “Viską, ką Viešpats nurodė mes padarysime” . Po to, paėmė aukos kraują ir juo pašlakstė tautą, sakydamas: “Štai sąjungos kraujas, kurią Viešpats sudarė su jumis” (Iš 24, 4-8).
"Kristaus aukoje yra abu šie elementai. Jėzus “vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14). Užteko vienos vienintelės aukos už visus nusidėjėlius, kad jie gyventų amžiams. Ši auka yra nepakartojama, jai nereikia atnaujinimo. Ji gyva amžiams savo pasiaukojimo meile, tuo oblatio (noras pasiaukoti)".
"Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Atsakant į priekaištą, reikia paaiškinti, jog paaukoto istorinio Kristaus mes negalime materialiai suvalgyti. Materialiosios atnašos yra paverčiamos perkeistu Kristaus Kūnu ir Krauju, tikrai esančiu ir išaukštintu. Priimdami šv. Komuniją, mes priimame patį Viešpatį tikrai, realiai, substancialiai, tačiau perkeistu būdu. Priimame, kad Jis stiprintų ir gaivintų mūsų dvasią".
"Tai ką galima pasiūlyti, kad vaizdas taptų patrauklesnis? Reiktų išlaisvinti viską iš tradicijos gniaužtų; sukurti naujus tekstus ir naujas liturgines formas; specialias pritaikytas Mišias mažam žmonių ratui, sukuriant labiau šeimos nuotaiką; sukurti naują muziką, panaikinant viską, kas buvo vakar ir užvakar? Bet kas atsitiktų? Ateitų daugiau asmenų į Mišias? Kai kas bandė jau padėti į lentynas mišiolus ir kurti savo tekstus, “labiau pritaikytus ir išreiškiančius vidinę dvasią”. Tačiau koks jų likimas? Kažkas ypatingai pasikeitė? Nieko panašaus. Lyg meteoras švysteli kosmose ir vėl užgęsta. Gi “modernusis” žmogus, be tradicijos šaknų, yra miręs jau savo laiku, tradicija vis gi priešingai, lieka aktuali. Iš viso, klausimas, ar įmanoma žmogui atitolti nuo savos tradicijos? Visi žmogiškieji mokslai sutinka, jog kiekvienas žmogus yra apvyniotas tradicijos vystyklais. Ir niekur nuo jų nepabėgs. Nebent būtų kažkoks Nyčės “antžmogis”, kuris neturi nei motinos, nei tėvo. Kiekviename žmoguje yra palikimas savo protėvių, savo tautos, savo gimtos vietos, savo šeimos. Žmoguje vyksta savas brendimo procesas, jo vaikystės ir jaunystės patirtys, kurios dažnai jį verčia pasielgti taip, kaip jis galbūt, ir nenorėtų. Ir visi tie faktoriai jį formuoja nuo pat mažumės".
Komentaras:
Kolkas paimiau tiek, kiek užtenka jėgų šiam vakarui, labai jau platus dalykas tos Mišios (nuoširdžiai mastau ar turėčiau rašyti Mišios ar mišios), nors žvelgiant Viešpaties Žodžio šviesoje tai yra veikiau "mišios" liaudiškai tariant, nei Mišios - Viešpaties aukos atminimo (RKB Eucharistijos šventė).
Kodėl taip pasakyta? Tą suprato tikriausiai daugelis tikinčiųjų, bent ankščiau ar vėliau pamato, vistiek Viešpats parodo.
Taigi pradėkime nuo 3 punkto pirmos pastraipos, kur tikrai teisingai pirmasis sakinys kalba apie visuotinę Kristaus Bažnyčią, kuri yra mistinė ir nematoma, Skaisčioji Mergelė, be nuodėmės (RKB Marija, Viešpaties Kristaus mama). Tuo tarpu antras sakinys visiškai iškraipo Kristaus ir apaštalų paskelbtą Evangeliją ir sako: "per krikštą tampame Dievo vaikai". Tai beprotybė. Laiškas romiečiams, daugelis ap.Pauliaus laiškų, o ir visa Evangelija byloja, kad tikėjimas yra malonė ir, kad Dievo vaikai tampame dėka tos tikėjimo malonės, o ne krikštu (ROM 6 sk). Tuo momentu, kai įtikime Viešpatį Jėzų Kristų mes esame prijugiami prie Jo Dvasinės Bažnyčios, Skaisčiosios Mergelės, Sužadėtinės. Tuo tarpu krikštas yra žmogaus tikėjimo pasekmė. Visada yra pirma tikėjimas, o po to krikštas. Tą liudija ir Dievo įkvėptas Raštas.
3 punkto antra pastraipa - taigi, RKB moko, kad tai ta pati Auka. Taigi, čia iškyla ir vėl, ir vėl bus pabrėžiamas Evangelijos Tiesos iškraipymas - atsinaujinanti Kristaus auka, tebesitesianti. Tai yra beprotybė, tikriausiai, jei apaštalai numirtų skausmo ašaromis, jei, tai išgirstų.
3 punkto trečia pastraipa - IR čia prasideda baisiausia dalis. Jei ankstesnes galima kesti ir pakesti, tai šita galutinai parodo, kad Šv. Mišios yra iškreipta Evangelija, pati šėtono iškreipta. Kaip galima sakyti, kad "mes atnešame duoną ir vyną, o jis atiduoda (įsiskaityite į veiksmažodžio laiką - DABARTIES LAIKAS, NE PRAEITIES) savo Sūnų, ko finalas yra KONSEKRACIJA. Tai visiška beprotybė ir dvasinė stabmeldystė. Nebijau to sakyti. Kaip galima išniekinti Viešpaties Auką vėl ir vėl, ir taip jau beveik kelis tūkstančius metų. Vėl ir vėl tyčiojasi iš Viešpaties, o negi sunku patikėti, kad Jis pagal HBR 10 sk viena vienintele atnašą padarė amžiams tobulus šventinamuosius, būtent ta auka, o ne dabartinama auka? Sudabartinama auka yra pasityčiojimas iš to, ką Kristus padarė, kentėjo, tai visiškai netikėjimas to, ką JIS padarė ant kryžiaus prieš du tūkstančius metų, tai - NETIKĖJIMAS, o "tikras fizinis kūnas ostijoje ir tikras fizinis kraujas taurėje" yra dvasinė stabmeldystė gili, deja, kaip ir Izraelio tauta buvo paklaidinta ir nematė niekad tiesos, taip ir naujoji Izraelio tauta - RKB (sakau RKB, nes iš jos kilo daugelio šaknys, nors žinau, kad taip teigti neteisinga, nes RKB klaidingai sau priskyrė dvasinio pirmgimio teises ir aukščiausiojo autoriteto teises, nors niekas neįvyksta be Dievo valios, todėl susilaikau nuo vertinimo čia kategoriško).
Kita pastraipa kalba apie Jo Aukos sudabartinimą? Kaip galima sudabartinti tai kas jau buvo. Baisu. Veikiau galima pasitikėti tuo kas buvo prieš du tūkstančius metų, nei vėl ir vėl sudabartinti Jo Auką taip jį išniekinant vėl ir vėl.
Toliau kalbama apie IZraelio tautos istorija ir Senąjį Testamentą. Pati Romos bažnyčia liudija prieš save cituodama Raštą, kur sako, kad “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Būtent, Viešpats išvedė savo tautą (krikščionims tai Kristaus simbolis, kaip Kristus mus išvedė iš nuodėmės vergijos nelaisvės) iš Egipto vergijos vieną kartą. To nereikėjo sudabartinti. Būtent tas išvedimas įvyko apie 1450 m. pr Kr ir būtent tą įvykį atsiminė žydai vėliau. Jie jo nesudabartino pažodine tiesiogine prasme, kaip yra sudabartinamos RKB Šv.Mišios, o tiesiog švesdavo šventę prisimindami tą datą 1450 m. pr. Kr. Jie tai atsimindavo, švesdavo Pashą, bet Paschos paplotėlyje neįsikūnidavo gyvas Izraelio Dievas, nei Avinėlio kraujyje kasmet pjaunamame nebuvo apsaugos nuo kūdikių mirties kiekvieniems metams - tai buvo tik atminimas, tik ATIMINIMAS tos datos, tų 1450 m. pr. KR. Taip ir Mišios, yra nuolatinė auka, kasdienis išvedimas iš "Egipto vergijos" - nuodėmės nelaisvės, Viešpaties Aukos prieš 2000 metų išniekinimas ir nepasitikėjimas ta AUKA IR TUO KRAUJU, KURIS VIENĄ IR VIENINTELĮ KARTĄ PAŠVENTINO ATNAŠAS (pgl HBR 10 SK);
Toliau, pati RKB liudija prieš save vėl, cituodama Šv. Raštą, HBR 10 sk apie tai, kad viena vienintele atnaša Kristus padarė tobulus šventinamuosius. Autorius RKB bažnyčios vardu rašo, kad ši auka yra vienintelė, jai nereikia atnaujimo. Tai akivaizdus prieštaravimas anksčiau išsakytų žodžių, net, jei autorius išvedžiotų teorija apie Dievą laike ir tvirtintų, kad Dieve nėra laiko, todėl Šv. Mišių auką galima sudabartinti. Tas būtų tiesa iš vienos pusės, nes Dieve tikrai nėra laiko, JIS AMŽINAS, bet ta auka įvyko prieš 2000 metų ŽEMĖJE (Dievas įsikūnijo į žmogaus kūną žemėje, bet gal tai per "prasta" "paprasta" patikėti iki galo?), o ne prieš šimtą, dešimt, vakar ar šiandien. Aš turiu tiesiog pasitikėti būtent ta viena vienintele auka, vienintele atnaša, man nereikia jos sudabartinti, kad tapčiau išgelbėtas, o tiesiog patikėti ta, kuri buvo VIENA VIENINTELĖ prieš 2000 m.
Toliau yra pateikta Augustino ištrauka. Dar kartą ją įdedu: Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Taigi, matome, kad Augustinas suprato tą "kanibalizmą", kuris yra iš "kanibalizmas" (nors turėčiau rašyti be kabučių), o ir dvasinė stabmeldystė. Augustinas tikriausiai kraustėsi iš proto tai matydamas. NE paslaptis, kad Eucharistijos, kokią turim šiandien teologija atėjo iš rytų kaip kompromisas dėl velykų datos, nes Romos vyskupas nenorėjo eiti į konfliktą su rytų patriarchu. Belieka tik susimastyti kaip Romos vyskupas (dabartinis popiežius) suprato ir šventė Viešpaties vakarienė iki tol (apie III a. vidurys)...? Augustinas, be abejonės įtikėjęs gyvą Kristų tai suprato ir tiesioginį fizinį įsikūnijimą kitaip ir negalėjo vadinti kaip tik kanibalizmu. Dabartinė Eucharistija tas pats kanibalizmas, tik dabar labai įsisąmonijus dvasinė stabmeldystė, nes daugelis šalia to ir galvoja, kad per tai gaus išgelbėjimą, nes priims šį sakramentą. Vėl pasireiškia Romos supratimas klaidingas: MALONĖ PER DARBUS (SAVO PATIES PASTANGAS), išorinius dalykus, veiksnius, o ne per tikėjimą. Visų pirmą tikėjimas turi būti širdyje, o ne sakramentuose (vėl, tikrasis RKB mokytasis pasakys dabar, kad neregimieji dalykai tampa regimaisiais Mišių metų ir tai bus netiesa, nes tikėjimas yra nematomas, jo nepamatuosi ir jis pasireiškia nebent tokia malone, kuri skatina artimo meile tikinčiuosiuose ir žmonėms, gerais darbais ir kt.).
Paskutinę pastraipą įdėjau apie tradicijas ir atnaujimą. Tiesiog negalėjau patikėti savo akim tuo supratimu. Senas vidus, tik nauja suknelė? PAskaitykite jūs patys gerbiamieji kas ten parašyta...kokia tuštybė. Kaip ir teisingai pastebėjo daugelis tikinčiųjų, kad RKB po II VATIKANO susirinkimo pakeitė savo formą, veidą, drabužius, fasadą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo palankus Kristaus mokiniams (ypač jauniems nesusiformavusiems krikščionims, įpatingai paaugliams ir jaunimui iki 25 m). Tai didžiausias pavojus ir Romos koziris, kurį jie tobulai suprato ir metė. Tai tokie reiškiniai kaip Taizė ekumeninis judėjimas ir panašūs dalykai, kurie paremti romantika, giesmėmis (dabartine kalba šlovinimas), žvakių šviesa bei kitais atributais, kurie deja, yra tik išoriniai. Kaip ir Kristus sakė: "jūs fariziejai esate iš išorės labai gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Taip ir čia, nuo to, kad pasikeitė išorė, vidus nepasikeitė. Širdis liko tokia pati.
Pabaigai nesinorėtų baigti tokia liūdna gaida viską. Klausydamas iš šalies Šv.Mišių neseniai įsiklausiau į Kristaus tariamus žodžius ant kryžiaus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro". Šiandien masčiau apie tai nuo ryto, suvokiau, kad Viešpats Kristus numatė ateities įvykius, būdamas Dievas, todėl iš anksto pasirūpino savo tauta. Kaip Izraelio tauta kažkada buvo pasidalinusi ir netikėjo, kad Viešpats yra Dievas, kuris juos išvedė iš Egipto vergijos, o garbino Balą (1 kar, 18 sk) ir jų širdis buvo PASIDALINUSI arba visai nutolusi nuo Viešpaties Gyvojo Dievo, taip ir dabar Viešpaties tauta toje pačioje Izraelio nuodėmėje nepasitikėdama Kristumi kaip vieninteliu Gyvuoju Viešpačiu ir Gelbėtoju, prašydama užtarimų visų ko tik pajėgia, pradedant nuo apaštalo Petro ir Viešpaties Kristaus mamos Marijos, baigiant Faustina ir Jono Pauliumi II, bet tik ne Kristumi (Užtarimas tik pas JĖzų Kristų, Gyvąjį Dievą ir tik pas jį, pas nieką daugiau negali būti, nes toks turi būti tikras ir vienintelis pasitikėjimas Viešpačiu), bei aukodama mišias ir t.t (norėdami suvokti dabartinės Viešpaties tautos nuodėmes turime grįžti atgal į ST. SEnasis Testamentas mums liudija simboliais ir alegorijomis apie šias dienas. NEt ir Saliamonas Ekleziasto knygoje sakė, kad tai kas buvo vakar bus rytoj, o kas yra šiandien, tai jau kažkada buvo. Galų gale mes vėl grįšim į ten iš kur savo noru, suvedžioti šėtono, per nuodėmė išėjom, buvome pašalinti iš Dievo akivaizdos. Viskas veda vėl į Pradžios knygą...) Aš labai viliuosi Viešpaties gailestingumu ir, kad Viešpaties Kristaus žodžiais "atleisk jiems, nes jie nežino ką daro" taps realybe ir Viešpats pagailės jų Paskutinio teismo dieną, kaip pagailėjo manes ir apšvietė mane savo tikėjimo malone...
Amen.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
