2011 m. balandžio 25 d., pirmadienis

Šventasis Raštas - Biblija vs (ar) Tradicija

Šiomis dienomis teko mastyti labiau apie Tradicijos, kuri yra Romos katalikų bažnyčioje ir Šventojo Rašto - Biblijos suderinamumą. Iš to galima iškelti klausimą iš esmės tokį: ar apskritai Tradicija ir Šv. Raštas yra suderinami dalykai?
Romos katalikų bažnyčioj Tradicija yra lyg tam tikras Biblijos papildinys. Tikima, kad nuolat ir nuolat perduodama tradicija bei nuolatiniai "ap/sireiškimai" papildo Dievo Žodį - Bibliją. Naujausią ir šviežiausią ap/sireiškimo reiškinį galiu priskirti Faustinos Kovalskos, vienuolės, gyvenusios Lenkijoje, taip pat ir Vilniuje, kuri kaip teigiama patyrė pačio Jėzaus Kristaus apsireiškimą, Kuris jai liepė nutapyti paveikslą (dabar šį paveisklą galime matyti ant daugelio Romos katalikų bažnyčios sienų fasadų su užrašu: "Jėzau pasitikiu Tavimi") ir padiktavo gailestingumo vainikėlį, vadinamą Noveną, kurią sudaro - 1 Tėvė mūsų, 1 Sveika Marija ir 1 kartas Garbė Dievui Tėvui. Kaip teigiama, sukalbėjus šį vainikėlį įgijamas amžinas gyvenimas ir žmogaus laukia Dievo gailestingumas, taip pat šį vainikėlį galima kalbėti prie sergančio žmogaus, kuriam jau netoli mirtis ir jis bus išganytas. Faustinos Kovalskos pavyzdys tik vienas iš daugelio. Galima daug būtų dar vardinti, pradedant nuo Bažnyčios Tėvų - Augustino, Tertuljono ir kitų, Tomo Akviniečio, Ignaco Lojolos ir t.t, bet šio straipsnio tikslas ne nagrinėti Tradicijos visumą, o pažvelgti į Tradicijos ir Biblijos suderinamumą ir sąntykį.
Taigi, o dabar šis tas, keli faktai nedideli apie Bibiliją - Šv. Raštą. PArašysiu tik kelis, nes tikrai manau daugelis žinote šiuos faktus, o, jei ne, tai gal ką naujo surasite. Taigi, Bibilija buvo rašoma apie 1450 metų laikotarpių. Ją rašė daugiau kaip 40 skirtingų Dievo įkvėptų žmonių, hebrajų, aramėjų ir graikų kalbomis. Bažnyčios kanonuose oficialiai yra 66 Biblijos knygos (Romos bažnyčia naudoja papildomas 7 knygas, bet, čia jos atsirado po Vulgatos vertimo, iki tol nebuvo, todėl visos evangelinės Kristaus bažnyčios jas laiko apokrifinėmis - netikromis ir Dievo neįkvėptomis). Evangelinės bažnyčios tiki ta tiesa, kad Bibliją yra pabaigta Apreiškimu Jonui ir, kad Biblijoje yra viskas pasakyta ką žmogui reikia žinoti apie Dievą ir, kad ši knyga neišsemiami Dievo turtai duoti žmogui žemėje. Tuo tarpu Romos katalikų bažnyčia prideda Tradiciją, kuri yra svarbesnė jų supratimu net nei Šv. Raštas (pačio Dievo Žodis).
Taigi, dabar jau žinome kas yra Tradicija ir kas yra Šv. Raštas. O dabar į kitą pusę, tai yra - politinę, arba kaip Traidicija ar Biblija naudinga valstybei?:

1) Katalikų bažnyčios istorija (iš esmės tai atspindi pačios religijos kaitą) (I dalis, J. Lenzenweger ir kiti) aprašo vieną svarbiausių krikščionybės istorijoje įvykį, būtent - Romos imperatoriaus Konstantino ir tuometinio Romos vyskupo Miltiado, o nuo 314 metų Silvestro I draugystę ir krikščionybės įteisinimą Milano ediktu. Įdomu tai, kad Konstantinas, būdamas antikos mastymo valdovas ir politikas puikiai suprato visuotinės religijos svarbą valstybės stabilumui. Dar pats Egipto faraonas Echnatonas tuo galėjo įsitikinti prieš 4000 metų, kai norėjo pakeisti religiją iš Amono Ra į Atoną ir valstybėje prasidėjo masiniai neramumai ir didikų nepasitenkinimai. Romos valdytojai iki Konstantino taip pat puikiai suprato šią svarbą, todėl smarkiai persekiojo krikščionis, nes nusilpęs pagoniškų dievų kultas griovė valstybės pamatus, ekonomiką, stabilumą - taip JIE manė. Imperatoriams nė motais buvo krikščionių maldos už juos bei sąžiningai mokami mokesčiai. Tuo tarpu Konstantino laikais krikščionių buvo jau tiek, kad Konstantinas suprato šią svarbą ir priėmė politinį žingsnį - įteisino krikščionybę, idant Romos imperija turėtų stabilumą. Šalia to atsirado labai svarbus dalykas, kuris iš esmės ir nulėmė tolimesnį Kristaus mokslo degradavimą bei išsigimimą: BŪTENT, VALSTYBĖ PRADĖJO REMTI KRIKŠČIONIŲ DVASININKUS IR BAŽNYČIĄ. Iškilo realus pavojus kaip prekyba Dievo žodžiu, pataikavimas liaudies tamsumui dėl skaičiaus, norint išlaikyti juos prie kulto, kas garantuotų stabilias pajamas iš valstybės. Laikui bėgant tai suprato daugelis krikščioniškomis tapusių Europos valstybių valdovų ir jiems krikščionybė tebuvo politinis ėjimas valstybės stabilumo garantui. "Prasidėjo tamsieji laikai, kurie tesiasi iki šiol" (aut.komentaras). Vėliau net bažnytinės pareigos pradėtos pirkti, vadinamoji - simonija. Kyla klausimas: Ką darė tikri Kristaus mokiniai tuo metu? Manau jiems tikrai nelengva buvo.
Taigi, tesiant toliau trumpai galima pasakyti, kad Roma pradėjusi gauti pinigus iš išlaikymą, rėmimą iš valstybės pradėjo tarnauti nebe tyram Kristaus mokymui, kuris yra Jo žodyje - Biblijoje, bet liaudies poreikiams - t/Tradicijai, papročiams - tamsumui. Nors pačią Tradiciją ne visą galima įvardinti tamsia. Daug įvairių gerų dalykų galima rasti Augustino raštuose, Jono Auksaburnio ir kituose raštuose, bet tai veikiau gali padėti mums suprasti tam tikrus dalykus, nei būti aklai priimama. Visi žmogaus raštai, ar tai būtų Augustinas ar Tomas Akvinietis (kuris lėmė didelį nuosmukį Romos Dievo pažinimui iškeldamas ŽMOGAUS PATIRTĮ aukščiau Dievo teikiamo pažinimo žmogui neatsižvelgiant į jo amžių, soc. padėtį ir kitus išorinius dalykus). Visus šiuos raštus reikia ir provaloma skaityti Biblijos šviesoje. Bet kurį žmogaus kūrinį reikia ir privaloma skaityti Dievo žodžio - Biblijos šviesoje. Tik taip galime išsaugoti Tiesos grynumą, nepažeistą, tyrą krikštolą.
Taigi, o dabar pažiūrėkime trumpai į XXI a. - KINIJA ir jos pavyzdys. Kinijoje yra dvi bažnyčios: vieša, kuri tarnauja sistemai ir pogrindinė. Tuo tarpu Kinijos politikai jau ima suprasti, kad norint, jog Kinijos ekonomika būtų pasaulyje NR.1 (dabar jie NR.2, treti buvo japonai iki cunamio ir drebėbimo) jie privalo įsileisti krikščionybę atvirai iš pogrindžio į viešumą. Nors sunkiai, bet tai skinasi kelią. Jie supranta, kad tai valstybės stabilumo tam tikras garantas. Ir jiems tikrai vienodai ar jūs garbinsite medžio gabalą ar saulę, ar žvaigždes, ar mėnulį, svarbu, kad valstybė eitų į priekį. LYGIAI TAS PATS YRA IR PVZ. NIKĖJOS SUSIRIKIMĄ ŽVELGIANT, kur Romai rūpėjo teologinai klausimai ir tuo metu vyravę ginčai, o imperatoriui tam tikri politiniai dalykai.
Lietuvoje atvejis panašus. Valstybė teikia paramą oficialiai bažnyčiai pagal žmonių skaičių. Pirma pagal gausumą yra Romos bažnyčia, kuri gauna ne vieną ir ne du milijonus per metus (jei gerai pamenu tai apie 4 ar 4.5 milijono), treti stačiatikiai, po to liuteronai, reformatai, krišnaitai, judėjai ir kt. Matome, kad visos religijos yra skirtos stabilmui, bet toli gražu religija nėra tikėjimas ir religija labai labai toli nuo Gyvojo Kristaus Jėzaus. Užtenka nuvažiuoti į pvz. Romos katalikų apeigas, pvz. velykines ir, bet kuris, net ir netikintis, bet šviesiau mastantis žmogus gali likti pasibaisėjęs, kad tokie tamsūs dalykai dar XXI a. vyksta, galėčiau tik Haičio vudu prilyginti šamanų raganavimui. Neveltui Karlas Marksas, nepažinęs Gyvojo Tikrojo Jėzaus Kristaus pasakė, kad "religija, tai opiumas liaudžiai". Iš tiesų, taip ir yra.
Bėgant laikui ir valstybės paramai didėjant, Romos bažnyčios įtakai augant vis labiau imta pataikauti žmonių tamsumui - tradicijoms. PAtys popiežiai kažin ar apskritai tikėjo ar tiki bibliniu Dievu (nebent vieną kitą). PVz. geras pavyzdys popiežius Pijus, gyvenęs XIII a. ,kuris pasakė tapęs popiežiumi: "kai tapau popiežiumi, nustojau tikėti Dievu".. Tai labai alegoriniai ir gana gilūs žodžiai, bet kartu parodantys ir Romos veidą. Tradicija akivaizdžiai tarnauja žmonių poreikiams. Visa religija pritaikyta žmogaus patogumui, žmogaus poreikiams, kad tik jam būtų geriau, kad tik žmogus ateitų į bažnyčią, kad tik paklustų Romos vyskupui (popiežiui), kad tik išlaikyti juos bažnyčioje: "padarysim viską ko jiems reikia, kad jiems būtų tik gerai, bet, kad jie ateitų". BET KRISTUS IR JO MOKSLAS, KURIS YRA BIBLIJOJE, užrašytas evangelistų ir apaštalų yra kitoks. Jis nėra patogus liaudžiai, nėra patogus masėms, jis reikalauja vidinio pasikeitimo - širdžių apipjaustymo. Kristaus mokslas reikalauja žmogaus vidinės revoliucijos, širdies revoliucijos - tikėjimo, kuris nėra patogus, dėl kurio neretai tenka kesti pajuoką, patyčias, įžeidimus, materialinius net nepriteklius kartais ir kitus dalykus. SVARBIAUSIA TAI, kad Kristaus mokslas nepataikauja žmonėms, jų tradicijos ir papročiams. Pats Dievas savo žodyje Biblijoje yra pasakęs, kad Jis nesikeičia: "Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, per amžius nesikeičiantis. Jame nė šešėlio keitimosi per amžius".
Todėl aš tik noriu paraginti kiekvieną atsimerkti ir atsiversti, įtikėti gyvuoju Kristumi. Jei išdrysite patikėti aš jums visa širdimi Šv. Dvasioje sakau, kad jūsų "praradimas" taps didžiausių atradimu - Gyvojo Viešpaties Kristaus Jėzaus atradimu. Apaštalas PAulius rašo laiške galatams: Gal 1 sk, 14 eil: "žydų religija buvau pralenkęs gaudelį bendraamžių savo tautiečių, būdamas itin uolus dėl savo tėvų tradicijų", o taip pat kitur Paulius rašo: "viską palaikiau sąšlavomis dėl Kristaus, kai Jį įtikėjau". Ir iš tiesų, kai įtikėjau viskas netako savo vertės. Viskas ką iki tol žinojau, laikiausi tapo dulkės, bevertės dulkės. Ačiū Viešpačiui Kristui, kuris man apšvietė širdies ir proto akis, atvėrė jas. Viliuosi, kad ir jūs išdrysite pilnai pasitikėti Jėzumi Kristumi kaip vieninteliu Gelbėtoju ir Viešpačiu visa širdimi, siela ir protu. Tik Jis ir tik Jis. Tuo tikiu kaip ir tuo, kad tik Dievo žodis Biblija yra Dievo žodis, o Biblijoje kalba pats Dievas. Juk apie kurią dar knygą pasaulyje pats Dievas yra pasakęs: HBR 4, 12 "Dievo žodis (Biblija) yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarų ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus". Arba: 2 Tim, 3, 16 "Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui". Apie kokią knygą dar taip pasakyta, apie kokią knygą pats Dievas dar taip yra pasakęs?
Jei mes vadiname save krikščionimis ir nepriimame Dievo žodžio kaip vienintelio autoriteto, kuriame kalba pats Dievas mums, kuriame yra neišsemiami gyvybės turtai, duoda, tai mes nesame krikščionys tikintieji. REikia pasirinkti ŠIANDIEN: AR TU ESI TRADICINIS krikščionis, religijos žmogus ar tu esi KRISTAUS MOKINYS, vykdantis Jo valią, net tada, kai tai nėra patogu tau...
PATs Dievo Žodis Biblija sako: HBR 3, 7 - 8 "Todėl, kaip Šventoji Dvasia sako: "Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių" ir vėl HBR 3, 15 "Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių".
RAGINU TAD - ATSIVERSK KOL NEVĖLU, JEI DAR NESI PASITIKĖJĘS PILNAI VISA ŠIRDIMI KRISTUMI IR TIK JUO.
Amen.

3 komentarai:

  1. "jūsų "praradimas" taps didžiausių atradimu - Gyvojo Viešpaties Kristaus Jėzaus atradimu"
    Amen.

    Pritariu šiems žodžiams visa širdimi džiaugdamasi ir šlovindama savo Viešpatį Jėzų Kristų :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. nesutinku su pavyzdziu apie Gailestingumo vainikeli! is kur cia istrauket, kad pasimeldus ji viena karta galima gauti amzinaji gyvenima...? mes, katalikai, kaip nemanom... neuztenka viena karta pasimelsti ir jau turesi amzinaji gyvenima... reikia nuolatos ir pastoviai prasyti to...o be to ir prasyti neuztenka...reikia ir daryt

    AtsakytiPanaikinti
  3. Na sakau tik tai kas parašyta Faustinos Kovalskos dienoraštyje. Nežinau ar jums teko skaityti šią knygą?
    Straipsnis skirtas ne vien katalikams, o visiems religingiems žmonėms. Ir žmogaus pastangos, deja amžinojo gyvenimo nepelno, veikiau Dievo malone tai yra grįsta tikėjimu Kristumi, bet ne apie tai kalbam.

    AtsakytiPanaikinti