Geležiniai sielos kumščiai, kam raudoji, ko verki
Viskas ko žmogus norėjo telpa žmogiškoj širdy…
Taip, koks kelias tas sunkus bei tolimas,
žvyro toliai, purvini takai klampynės,
Bet nejaugi Tu manasis paukšti tikiesi,
Kad bus lengva, žolynėliai iš čiobrelių sviesto…
Taip, dangus ir siela, žodžiai, gera, liūdna ir džiugu,
Kas dar…? Dar akys tos rubino, svaiginančios savo žara,
keliauju per pasaulį su aitvaru kaip vėjas,
bet kas galės išplėšti širdį, o žmogau!, nejaugi aklas tu…
Ir nesvarbu kiek laiko, metų ar dienų,
jos visos tylios, be tavęs, kaip be obels pavasario žiedų
lyg paukštis be sparnų, sužliugęs po lietaus benamis
kedena tyliai vėjas mano sielos kampučius.
Sugrįžkit, dienos tos laimingos, kai mintimis upelio pakrašty,
mes klojom kilimą iš pienių vyno svaigulingą,
kai nuo irisų kvapo to saldaus, žolė nubudo žiemą,
kai mėnesiena pasiliko dvi paras, vien tam, kad dar pažvelgtų akimis į salsvą artumos šešėlį,
ar dar išvysiu as kadais, turėtą laimę begalinę…
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą