Šv.Mišios arba - Viešpaties išniekinimas

Daug kartų skaičiau apie tai, bet, kai atsivėrė akys buvau šokiruotas, todėl gerai yra mintis kristalizuoti, nors čia nieko naujo. Visa tai suprato jau daugelis ir seniai, pradedant nuo tikinčiųjų, kurių niekas nežinojo, baigiant Vilklifu ir kitais.

Šv. Mišios. - Šv. Mišių prasmė.
Paimta iš www.vitaconsecrata.lt (http://www.vitaconsecrata.lt/sv-misiu-prasme.html#iz2.1). Pabandysiu pažvelgti į kelis punktus kolkas, vėliau, jei suprasiu ir kitus bandysiu.
Dedu copy - paste būdu kunigo Mišių vertimą ir komentarą po apačia.

1. Iš tikro, kas gi yra tos magiškos praktikos? Gi tai bandymas palenkti Dievo ar dievų valią savo interesams, panaudojant įvairius medžiaginius daiktus, judesius, tam tikrus žodžius. Deja, tenka pripažinti, kaip dažnai žmonės pasako savo mintyse: “tebūnie, Viešpatie, ne Tavo, bet mano valia”. - KUNIGO VERTIMAS IŠ LITURGIJOS PROFESORIAUS KNYGOS.


Komentaras: o kaip pavadinti FIZINĮ Dievo Sūnaus, pačio Dievo įsikūnijimą į duonos paplotėlį nuskambėjus varpeliui ir kunigui sukalbėjus tam tikrą maldos formulę? Tai dvasinė stabmeldystė, pažodinis Rašto aiškinimas Jono 6 sk ir kt. Rašto vietų. Jėzus Kristus yra gyvas širdyje, o mes Jį atsimenam per Viešpaties vakarienę, kuri mums yra ATMINIMAS (SKIRTAS ATSIMINTI) to, ką Kristus už mus padarė prieš 2000 metų. VIENĄ KARTĄ VISIEMS LAIKAMS.

2. "Magijoje nėra paliekama vietos laisvei. Darai kokį ženklą, vadinasi, turi gauti tą ar aną dalyką. Nebent, dievai būtų pernelyg kaprizingi. O Mišiose mes paliekame vietos Dievo veikimui: “Viešpatie, tark žodį ir mano sielą pasveiks”. Niekada mes nesame garantuoti, kad sudalyvavę Mišiose ar “sumokėję kunigui” (palikę auką) už jas “tiek, kiek priklauso”, mes tikrai gausime tų norimų malonių. Mes pasitikime Dievo pažadu, ir žinome, kad Jis mus myli. O tas yra svarbiausia. Jis tikrai ras būdų ir priemonių mums padėti. Galbūt, ne tokiu būdu kaip įsivaizduojame, gal kitu, bet Jis bus su mumis" - kunigo vertimas iš liturgijos profesoriaus knygos.

Komentaras: Čia Romos bažnyčia liudija prieš save, nes sako: "Viešpaties, tark žodį ir mano siela pasveiks". Tai yra labai gilūs žodžiai, kažkada juos girdėjau ir verkiau, kaip tai nuostabu ir gilu. O tolesni sakiniai yra kraupūs iš tos pusės, kad visai nekalbama apie malonę širdyje, nuostatą vidinę "tark žodį ir mano siela pasveiks", visišką savęs praradimą, o iškeliama: Malonė per darbus.

3. "Bažnyčia nėra sudaryta tik iš vieno ar dviejų narių. Joje kaip viena šeima gyvena ištisos tautos ir rasės. Todėl dalyvaudami Mišiose, mes jungiamės su visais krikščionimis, ar jie būtų Afrikoje, ar jie būtų už Atlanto vandenyno. Visi per krikštą tampame Dievo vaikais".
"Kartais dar žmones skiria šv. Mišias iškilmingas ir “menkesnes”. Iš tikro, nėra skirtingos Mišios. Yra ta pati Kristaus Auka"
"Antroje šv. Mišių dalyje – Aukos liturgijoje, tarsi dalyvauja du asmenys, kurie sudaro sutartį. Žodžio liturgijoje tarsi yra svarstomi ir diskutuojami pagrindiniai sutarties punktai. Atnašavimo metu jau yra tarsi pasikeičiama dovanomis. Žmogus atneša duoną ir vyną, ženklus mūsų valios sutikimo vienytis. Dievas atsakydamas mums savo meilę, atiduoda mums brangiausią savo Dovaną – savo Sūnų. Ir tuo būdu, “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus” (Kol 2, 14). Dovanojimo momentas – Konsekracija. Vėliau džiaugsmingas šventės tęsinys – pokylis – šv. Komunija. Po to - palinkėjimas likti ištikimiems sutarčiai ir, neretai, sunkus bei vargingas jos įgyvendinimas kasdienybėje".
"Kristus nenori monumento, iškalto vien tik granito luite ar gatvės iškaboje. Kad ir koks būtų buvęs garsus paminklas, jis vis vien apsineša istorijos dulkėmis. Todėl Kristus nori, kad Jo Aukos prisiminimas liktų nuolatos gyvas mūsų širdyse, kad mes galėtume Jį dažnai priimti į savo sielą. Todėl jis ragina mus sudabartinti Jo Auką, ją nuolat ir nuolat pakartoti Mišių metu ir savo gyvenimu."
"Kad galėtume suprasti šv. Mišių atminimą, turime, visų pirma, pereiti Senojo Testamento mokyklą, kurioje praeities prisiminimas turi prasmę ir šiandien. Tada Dievas davė savo nurodymus, vesdamas Tautą iš Egipto nelaisvės. Būdavo aukojamas avinėlis, kurio krauju pažymėti namų slenksčiai bylojo, jog čia gyvena tie, kurie klausosi Viešpaties žodžių. Nes “ši diena tebus jums atminimas, tai švęskite kaip Viešpaties šventę: iš kartos į kartą” (Iš 12, 14). Dešimt Dievo Įsakymų prasideda žodžiais “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Ir kas svarbiausia žydų Velykose, kad ši šventė buvo orientuota ne tiek į praeitį, kiek tai yra nuolatinis žengimas į ateitį, džiaugsmas esama laisve. Dievas per tą praeities Išėjimą padarė mus laisvus. Tad džiaukimės šia laisve. Ir šios šventės pagrindinis akcentas, kad praeitis tampa dabartimi".
"Visas Senasis Testamentas yra nužymėtas pasakojimais, primenančiais Dievo ir žmonių sąjungą. Išėjimo knygoje, 24 skyriuje randame aprašymą kaip ant Sinajaus kalno patvirtinimą šioji sąjunga. Dievas pažada neapleisti savo Tautos, o Išrinktoji Tauta pasižada nesusitepti svetimų dievų aukų krauju. Ant altoriaus su 12 žvaigždžių aukojamos aukos tampa kaip ženklas pasiaukojimo vien tiktai Dievui. Mozė paima sutarties knygą ir ją skaito garsiu balsu tautai žodžius: “Viską, ką Viešpats nurodė mes padarysime” . Po to, paėmė aukos kraują ir juo pašlakstė tautą, sakydamas: “Štai sąjungos kraujas, kurią Viešpats sudarė su jumis” (Iš 24, 4-8).
"Kristaus aukoje yra abu šie elementai. Jėzus “vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius” (Žyd 10, 14). Užteko vienos vienintelės aukos už visus nusidėjėlius, kad jie gyventų amžiams. Ši auka yra nepakartojama, jai nereikia atnaujinimo. Ji gyva amžiams savo pasiaukojimo meile, tuo oblatio (noras pasiaukoti)".
"Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Atsakant į priekaištą, reikia paaiškinti, jog paaukoto istorinio Kristaus mes negalime materialiai suvalgyti. Materialiosios atnašos yra paverčiamos perkeistu Kristaus Kūnu ir Krauju, tikrai esančiu ir išaukštintu. Priimdami šv. Komuniją, mes priimame patį Viešpatį tikrai, realiai, substancialiai, tačiau perkeistu būdu. Priimame, kad Jis stiprintų ir gaivintų mūsų dvasią".
"Tai ką galima pasiūlyti, kad vaizdas taptų patrauklesnis? Reiktų išlaisvinti viską iš tradicijos gniaužtų; sukurti naujus tekstus ir naujas liturgines formas; specialias pritaikytas Mišias mažam žmonių ratui, sukuriant labiau šeimos nuotaiką; sukurti naują muziką, panaikinant viską, kas buvo vakar ir užvakar? Bet kas atsitiktų? Ateitų daugiau asmenų į Mišias? Kai kas bandė jau padėti į lentynas mišiolus ir kurti savo tekstus, “labiau pritaikytus ir išreiškiančius vidinę dvasią”. Tačiau koks jų likimas? Kažkas ypatingai pasikeitė? Nieko panašaus. Lyg meteoras švysteli kosmose ir vėl užgęsta. Gi “modernusis” žmogus, be tradicijos šaknų, yra miręs jau savo laiku, tradicija vis gi priešingai, lieka aktuali. Iš viso, klausimas, ar įmanoma žmogui atitolti nuo savos tradicijos? Visi žmogiškieji mokslai sutinka, jog kiekvienas žmogus yra apvyniotas tradicijos vystyklais. Ir niekur nuo jų nepabėgs. Nebent būtų kažkoks Nyčės “antžmogis”, kuris neturi nei motinos, nei tėvo. Kiekviename žmoguje yra palikimas savo protėvių, savo tautos, savo gimtos vietos, savo šeimos. Žmoguje vyksta savas brendimo procesas, jo vaikystės ir jaunystės patirtys, kurios dažnai jį verčia pasielgti taip, kaip jis galbūt, ir nenorėtų. Ir visi tie faktoriai jį formuoja nuo pat mažumės".

Komentaras:
Kolkas paimiau tiek, kiek užtenka jėgų šiam vakarui, labai jau platus dalykas tos Mišios (nuoširdžiai mastau ar turėčiau rašyti Mišios ar mišios), nors žvelgiant Viešpaties Žodžio šviesoje tai yra veikiau "mišios" liaudiškai tariant, nei Mišios - Viešpaties aukos atminimo (RKB Eucharistijos šventė).
Kodėl taip pasakyta? Tą suprato tikriausiai daugelis tikinčiųjų, bent ankščiau ar vėliau pamato, vistiek Viešpats parodo.
Taigi pradėkime nuo 3 punkto pirmos pastraipos, kur tikrai teisingai pirmasis sakinys kalba apie visuotinę Kristaus Bažnyčią, kuri yra mistinė ir nematoma, Skaisčioji Mergelė, be nuodėmės (RKB Marija, Viešpaties Kristaus mama). Tuo tarpu antras sakinys visiškai iškraipo Kristaus ir apaštalų paskelbtą Evangeliją ir sako: "per krikštą tampame Dievo vaikai". Tai beprotybė. Laiškas romiečiams, daugelis ap.Pauliaus laiškų, o ir visa Evangelija byloja, kad tikėjimas yra malonė ir, kad Dievo vaikai tampame dėka tos tikėjimo malonės, o ne krikštu (ROM 6 sk). Tuo momentu, kai įtikime Viešpatį Jėzų Kristų mes esame prijugiami prie Jo Dvasinės Bažnyčios, Skaisčiosios Mergelės, Sužadėtinės. Tuo tarpu krikštas yra žmogaus tikėjimo pasekmė. Visada yra pirma tikėjimas, o po to krikštas. Tą liudija ir Dievo įkvėptas Raštas.
3 punkto antra pastraipa - taigi, RKB moko, kad tai ta pati Auka. Taigi, čia iškyla ir vėl, ir vėl bus pabrėžiamas Evangelijos Tiesos iškraipymas - atsinaujinanti Kristaus auka, tebesitesianti. Tai yra beprotybė, tikriausiai, jei apaštalai numirtų skausmo ašaromis, jei, tai išgirstų.
3 punkto trečia pastraipa - IR čia prasideda baisiausia dalis. Jei ankstesnes galima kesti ir pakesti, tai šita galutinai parodo, kad Šv. Mišios yra iškreipta Evangelija, pati šėtono iškreipta. Kaip galima sakyti, kad "mes atnešame duoną ir vyną, o jis atiduoda (įsiskaityite į veiksmažodžio laiką - DABARTIES LAIKAS, NE PRAEITIES) savo Sūnų, ko finalas yra KONSEKRACIJA. Tai visiška beprotybė ir dvasinė stabmeldystė. Nebijau to sakyti. Kaip galima išniekinti Viešpaties Auką vėl ir vėl, ir taip jau beveik kelis tūkstančius metų. Vėl ir vėl tyčiojasi iš Viešpaties, o negi sunku patikėti, kad Jis pagal HBR 10 sk viena vienintele atnašą padarė amžiams tobulus šventinamuosius, būtent ta auka, o ne dabartinama auka? Sudabartinama auka yra pasityčiojimas iš to, ką Kristus padarė, kentėjo, tai visiškai netikėjimas to, ką JIS padarė ant kryžiaus prieš du tūkstančius metų, tai - NETIKĖJIMAS, o "tikras fizinis kūnas ostijoje ir tikras fizinis kraujas taurėje" yra dvasinė stabmeldystė gili, deja, kaip ir Izraelio tauta buvo paklaidinta ir nematė niekad tiesos, taip ir naujoji Izraelio tauta - RKB (sakau RKB, nes iš jos kilo daugelio šaknys, nors žinau, kad taip teigti neteisinga, nes RKB klaidingai sau priskyrė dvasinio pirmgimio teises ir aukščiausiojo autoriteto teises, nors niekas neįvyksta be Dievo valios, todėl susilaikau nuo vertinimo čia kategoriško).
Kita pastraipa kalba apie Jo Aukos sudabartinimą? Kaip galima sudabartinti tai kas jau buvo. Baisu. Veikiau galima pasitikėti tuo kas buvo prieš du tūkstančius metų, nei vėl ir vėl sudabartinti Jo Auką taip jį išniekinant vėl ir vėl.
Toliau kalbama apie IZraelio tautos istorija ir Senąjį Testamentą. Pati Romos bažnyčia liudija prieš save cituodama Raštą, kur sako, kad “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, vergystės nelaisvės” (Iš 20, 1). Būtent, Viešpats išvedė savo tautą (krikščionims tai Kristaus simbolis, kaip Kristus mus išvedė iš nuodėmės vergijos nelaisvės) iš Egipto vergijos vieną kartą. To nereikėjo sudabartinti. Būtent tas išvedimas įvyko apie 1450 m. pr Kr ir būtent tą įvykį atsiminė žydai vėliau. Jie jo nesudabartino pažodine tiesiogine prasme, kaip yra sudabartinamos RKB Šv.Mišios, o tiesiog švesdavo šventę prisimindami tą datą 1450 m. pr. Kr. Jie tai atsimindavo, švesdavo Pashą, bet Paschos paplotėlyje neįsikūnidavo gyvas Izraelio Dievas, nei Avinėlio kraujyje kasmet pjaunamame nebuvo apsaugos nuo kūdikių mirties kiekvieniems metams - tai buvo tik atminimas, tik ATIMINIMAS tos datos, tų 1450 m. pr. KR. Taip ir Mišios, yra nuolatinė auka, kasdienis išvedimas iš "Egipto vergijos" - nuodėmės nelaisvės, Viešpaties Aukos prieš 2000 metų išniekinimas ir nepasitikėjimas ta AUKA IR TUO KRAUJU, KURIS VIENĄ IR VIENINTELĮ KARTĄ PAŠVENTINO ATNAŠAS (pgl HBR 10 SK);
Toliau, pati RKB liudija prieš save vėl, cituodama Šv. Raštą, HBR 10 sk apie tai, kad viena vienintele atnaša Kristus padarė tobulus šventinamuosius. Autorius RKB bažnyčios vardu rašo, kad ši auka yra vienintelė, jai nereikia atnaujimo. Tai akivaizdus prieštaravimas anksčiau išsakytų žodžių, net, jei autorius išvedžiotų teorija apie Dievą laike ir tvirtintų, kad Dieve nėra laiko, todėl Šv. Mišių auką galima sudabartinti. Tas būtų tiesa iš vienos pusės, nes Dieve tikrai nėra laiko, JIS AMŽINAS, bet ta auka įvyko prieš 2000 metų ŽEMĖJE (Dievas įsikūnijo į žmogaus kūną žemėje, bet gal tai per "prasta" "paprasta" patikėti iki galo?), o ne prieš šimtą, dešimt, vakar ar šiandien. Aš turiu tiesiog pasitikėti būtent ta viena vienintele auka, vienintele atnaša, man nereikia jos sudabartinti, kad tapčiau išgelbėtas, o tiesiog patikėti ta, kuri buvo VIENA VIENINTELĖ prieš 2000 m.
Toliau yra pateikta Augustino ištrauka. Dar kartą ją įdedu: Šv. Augustinas mini vieną priekaištą, kurį jo Šiaurės Afrikos bendruomenei pateikia materialistinis pasaulis: “Mišios yra antropofagija, tam tikra forma kanibalizmo - norim suvalgyti savo Dievą”. Taigi, matome, kad Augustinas suprato tą "kanibalizmą", kuris yra iš "kanibalizmas" (nors turėčiau rašyti be kabučių), o ir dvasinė stabmeldystė. Augustinas tikriausiai kraustėsi iš proto tai matydamas. NE paslaptis, kad Eucharistijos, kokią turim šiandien teologija atėjo iš rytų kaip kompromisas dėl velykų datos, nes Romos vyskupas nenorėjo eiti į konfliktą su rytų patriarchu. Belieka tik susimastyti kaip Romos vyskupas (dabartinis popiežius) suprato ir šventė Viešpaties vakarienė iki tol (apie III a. vidurys)...? Augustinas, be abejonės įtikėjęs gyvą Kristų tai suprato ir tiesioginį fizinį įsikūnijimą kitaip ir negalėjo vadinti kaip tik kanibalizmu. Dabartinė Eucharistija tas pats kanibalizmas, tik dabar labai įsisąmonijus dvasinė stabmeldystė, nes daugelis šalia to ir galvoja, kad per tai gaus išgelbėjimą, nes priims šį sakramentą. Vėl pasireiškia Romos supratimas klaidingas: MALONĖ PER DARBUS (SAVO PATIES PASTANGAS), išorinius dalykus, veiksnius, o ne per tikėjimą. Visų pirmą tikėjimas turi būti širdyje, o ne sakramentuose (vėl, tikrasis RKB mokytasis pasakys dabar, kad neregimieji dalykai tampa regimaisiais Mišių metų ir tai bus netiesa, nes tikėjimas yra nematomas, jo nepamatuosi ir jis pasireiškia nebent tokia malone, kuri skatina artimo meile tikinčiuosiuose ir žmonėms, gerais darbais ir kt.).
Paskutinę pastraipą įdėjau apie tradicijas ir atnaujimą. Tiesiog negalėjau patikėti savo akim tuo supratimu. Senas vidus, tik nauja suknelė? PAskaitykite jūs patys gerbiamieji kas ten parašyta...kokia tuštybė. Kaip ir teisingai pastebėjo daugelis tikinčiųjų, kad RKB po II VATIKANO susirinkimo pakeitė savo formą, veidą, drabužius, fasadą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo palankus Kristaus mokiniams (ypač jauniems nesusiformavusiems krikščionims, įpatingai paaugliams ir jaunimui iki 25 m). Tai didžiausias pavojus ir Romos koziris, kurį jie tobulai suprato ir metė. Tai tokie reiškiniai kaip Taizė ekumeninis judėjimas ir panašūs dalykai, kurie paremti romantika, giesmėmis (dabartine kalba šlovinimas), žvakių šviesa bei kitais atributais, kurie deja, yra tik išoriniai. Kaip ir Kristus sakė: "jūs fariziejai esate iš išorės labai gražūs, bet viduje pilni nedorybės". Taip ir čia, nuo to, kad pasikeitė išorė, vidus nepasikeitė. Širdis liko tokia pati.
Pabaigai nesinorėtų baigti tokia liūdna gaida viską. Klausydamas iš šalies Šv.Mišių neseniai įsiklausiau į Kristaus tariamus žodžius ant kryžiaus: "Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro". Šiandien masčiau apie tai nuo ryto, suvokiau, kad Viešpats Kristus numatė ateities įvykius, būdamas Dievas, todėl iš anksto pasirūpino savo tauta. Kaip Izraelio tauta kažkada buvo pasidalinusi ir netikėjo, kad Viešpats yra Dievas, kuris juos išvedė iš Egipto vergijos, o garbino Balą (1 kar, 18 sk) ir jų širdis buvo PASIDALINUSI arba visai nutolusi nuo Viešpaties Gyvojo Dievo, taip ir dabar Viešpaties tauta toje pačioje Izraelio nuodėmėje nepasitikėdama Kristumi kaip vieninteliu Gyvuoju Viešpačiu ir Gelbėtoju, prašydama užtarimų visų ko tik pajėgia, pradedant nuo apaštalo Petro ir Viešpaties Kristaus mamos Marijos, baigiant Faustina ir Jono Pauliumi II, bet tik ne Kristumi (Užtarimas tik pas JĖzų Kristų, Gyvąjį Dievą ir tik pas jį, pas nieką daugiau negali būti, nes toks turi būti tikras ir vienintelis pasitikėjimas Viešpačiu), bei aukodama mišias ir t.t (norėdami suvokti dabartinės Viešpaties tautos nuodėmes turime grįžti atgal į ST. SEnasis Testamentas mums liudija simboliais ir alegorijomis apie šias dienas. NEt ir Saliamonas Ekleziasto knygoje sakė, kad tai kas buvo vakar bus rytoj, o kas yra šiandien, tai jau kažkada buvo. Galų gale mes vėl grįšim į ten iš kur savo noru, suvedžioti šėtono, per nuodėmė išėjom, buvome pašalinti iš Dievo akivaizdos. Viskas veda vėl į Pradžios knygą...) Aš labai viliuosi Viešpaties gailestingumu ir, kad Viešpaties Kristaus žodžiais "atleisk jiems, nes jie nežino ką daro" taps realybe ir Viešpats pagailės jų Paskutinio teismo dieną, kaip pagailėjo manes ir apšvietė mane savo tikėjimo malone...
Amen.