Išpažintis

Išpažintis.
Ar teko kada nors susimastyti apie išpažintį? Kas ji ir kodėl yra, kaip tai atrodo Viešpaties akyse žvelgiant į Jo Žodį tikėjimu?

Išpažinties sakramentas Romos katalikų bažnyčioje yra tas sakramentas, kuriuo kunigas, Kristaus "rankos", Viešpaties Kristaus vardu suteikia malonę atgailajančiam - nuodėmių atleidimą, atgailą. Yra penki pagrindiniai punktai, reikalingi tikrai išpažinčiai atlikti kaip nuodėmės supratimas, nuoširdus gailėjimasis, ryžtas keistis ir kt. bet dabar į juos nelysim, o pažvelgsim į tai, kodėl apskritai išpažinties sakramentas negali ir neturi būti vadinamas šventu Dievo akyse ir tai tam tikras Kristaus įžeidimas - NETIKĖJIMAS JO AUKA, JOS apvaloma galia
Pažiūrėkime dvi priežastis kodėl:

1) Taigi, išpažintis atliekama daugybę kartu, nuolat ir nuolat, vos nusidėjus. Galima eiti išpažinties net ir kelis kartus per dieną. Žana Dark garsėjo kaip uoli išpažinties atlikėja, eidavo kelis kartus išpažinties. Taigi, ką apie tai sako Biblija - Dievo Žodis? Kadangi jūs patys galite pažvelgti, tai prašau pažiūrėti laišką hebrajams 10 skyrių. Šis skyrius kalba apie aukojamas aukas, kurios nuolat ir nuolat buvo aukojamos Izraelio karalystėje, Šventykloje, už tautos nuodėmės ar pavienių asmenų, kraujo auka, deginamosios aukos ir t.t Šis skyrius kalba apie tai, kad tos aukos niekada negalėjo padaryti tobulo šventinamojo, o nuolat tik primena aukotojui jo sąžinės kaltę ir aukotojas jaučia nuolatinį sąžinės graužimą. Taip jis netampa niekada tobulas. O vėliau tas pats dešimtas skyrius tesiamas toliau ir aprašoma, kad Jėzus Kristus viena vienintele atnaša padarė tobulus amžiams šventinamuosius. Tereikia tuo patikėti.

2) Galima teigti, kad išpažintis yra Romos bažnyčios nuodėmių atleidimo monopolis. Galima suprasti pagal Romos mokymą, kad kiti negali turėti Kristaus atleidimo, nes jiems nėra kas Kristaus vardu tai suteikia? Ar tai tiesa? Tai visiškas melas ir Evangelijos Tiesos iškraipymas, pavertimas jos nieku. Toks "atleidėjišmumo" monopolis veikiau politinis žingsnis ar kitas, pvz. iš netikėjimo, nei tiesa. Kalbu drasiai todėl, kad mes, tikintieji tikime, kad turime ŠV. DVASIĄ ir esame Joje pakrikštyti (ROM 6 SK), esame ŠV. Dvasios užanspauduoti (EF, 1 sk, 12 - 14 eil). Yra aiškiai žinoma iš Rašto ir patiriama tuo visa esybe tikėjimu, kad kai patikėjome Jėzumi Kristumi, tai gavome Šv. DVasią. Man taip buvo, daugeliui taip buvo ir daug kam taip nutinka, bet ne apie tai kalba. Svarbiausia yra tai, kad dieną ir naktį turiu Dievo Dvasią savyje, esu jos apdovanotas, dieną ar naktį, kiaurą parą, septynias dienas per savaitę, 24 h per parą galiu su ja bendrauti, kada noriu, galiu TIESIOGIAI, be KUNIGO PAGALBOS bendrauti su Kristumi HEBR 4, 15 - 16 "Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu" , maldoje Jam viską išsakyti ir jo atsiprašyti, jei yra už ką. Mes galime ir turime privilegiją benrauti su Viešpačiu tiesiogiai - artintis PRIE JO MALONĖS SOSTO TIESIOGIAI, BE KUNIGŲ TARPININKŲ, nes nebeliko tarpininkų ŽMONIŲ tarp Dievo ir žmogaus po Kristaus atliktos aukos ant kryžiaus. Romos katalikų bažnyčia neteisėtai ir iškraipydami Dievo žodį - Bibliją priesiemė sau šią privilegiją, kad laikytų žmones prie saves - savo gniaužtuose. Tai va, bet čia, visam tam reikalingas pasitikėjimas Viešpačiu, kuris yra tik pilnai visa širdimi pasitikėjus JĖzumi Kristumi kaip Viešpačiu ir Gelbėtoju kiekvienam asmeniškai.
Taigi, kaip matome kunigų nereikia atlikti išpažinčiai, o išpažintis, tokia, kokia yra Romos katalikų bažnyčioje yra įžeidimas Jėzaus Kristaus aukos ir nepasitikėjimas ta auka ir Evangelijos iškraipymas, o gal 1, 8 sako: "Tebunie prakeiktas kiekvienas, kuris skelbia kitokią Evangeliją".
Amen.