Jau ilgą laiką Viešpats ragina širdyje apmastyti Jo Dvasios galybės prasmę ir esmę, Šventosios Dvasios galybės turtus, tai kas neišsemiama. Nežinau ar rašau iš savęs ar Kristaus dvasios vedamas, bet jei tai iš manęs tegul būna žmogiška, nors tikiu, kad Viešpats uždėjo man ant širdies tokius dalykus.
Paskutiniu metu kelia rimtą susirūpinimą tai kas vyksta (galbūt susiaurinus mano bendruomenėje ir aplinkinėse), nors pažvelgus į ankstyvąją krikščionybę matosi panašūs dalykai, žmogiškumo būta ir ten ir dabar. Žmonės man kalba ir liudija, kad prieš 20 metų jie ėjo, jie dalijosi Evangelijos šviesos teikiamu džiaugsmu su visais, norėjo dalintis, apie juos rašė laikraščiuose, rodė per televizijos programas kaip apie blogiečius, jų daug kas nekentė, nemėgo, o dabar jau ramu...dabar jie sako, kad žmonės pasikeitė...keista (ogi tarnas ne didenis už savo šeimininką...). "Gerai, kad jie nepasikeitė, liko tokie patys"...o va žmonės nesikeitė tūkstančius metų, o pasikeitė per paskutinius 20 metų, jiems Dievo nebereikia...O senovės pagoniškai Romai reikėjo Kristaus...? Taigi, žmonės gyvena praeitim, nors Paulius Kristuje ragina nesigrežioti atgalios, į praeities dalykus, nes kas buvo vakar, šiandien sena, o vytis teisumo vaikiną bėgant į priekį... Bet tikriausia gyventi praeitim lengviau, nes gi kaip kitaip nuraminsi savo sąžinę, kuri jaučiasi ne visai patogiai užmigus ir apsnūdūs...Ogi visi troškimai kyla iš artybės su Dievu, nes net ištarti Jėzus Kristus yra Viešpates be Dvasios vedimo negali (nebent žmogiškom paskatom...), o tuo labiau tarnauti nuoširžia tarnyte nieko nesitikint... Ir pats žmogus esu, bet liūdi man širdis kai matau, kad metami tūkstančiai, šimtai tūkstančių ar net milijonas kitas į evangelizacijas pasaulyje, nors visa tai tėra religija ir teologija, žmonėms ne to reikia, ne religijos, o Kristaus. O Kristus yra meilė pirmiausia. Meilė samariečiui, artimui, kiekvienam. Žmonės išleidžia krūvą pinigų įvairiems renginiams, kurie dažnai būna nevaisingi dėl vieno dalyko - žmonės atsižadėję Šventosios Dvasios jėgos. Aš nekalbu apie dovanas dvasines, bet apie jėgą, kurią turėjo apaštalai, kai įtikėjo 3000 prie Petro, apie jėgą, kurią turėjo tikri Dievo žmonės vėliau, o yra ir šiom dienom tokių vienas kitas. Ogi mūsų mylimas brolis ir apaštalas Kristuje Paulius, per Jėzų Kristų rašo 2 laiške Timotiejui 3 sk 1-5 eilutės: "Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus nei Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!" .. Taigi Viešpaties galybė ir jo jėga slypi tikėjimo teisume, o "visų blogybių šaknis yra meilė pinigams", nes "kas trokšta praturtėti pakliūva į pagundymą" (1 tim, 6 sk). Nesakau, kad blogai turėti pinigų ar būti turtingam, bet pagunda ta, kurią matau, kad dažnai skelbiant Evangeliją yra pasikliaujama statistika, savo jėgomis bei dideliais pinigais, o tai tolygu Dievo teikiamos jėgos atsižadėjimui. Nors aišku, kai kas patraukia žmones savo žemiška galia, kai kam gal labai reikalingas "saugumo jausmas", bet tai demonų apgaulė veikiau ir dvasios proto paklydimas nei Jėzaus Kristaus Kelias.... NEs gi pasakyta, kad šio amžiaus turtuoliai nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į netikrus turtus, bet į Gyvąjį Dievą (1 tim 6 sk). Ir geriau vietoj to, kad mesti keliasdešimt ar kelis šimtus tūkstančių vėjams ir netikriems pranašams, geriau būtų vargšai aprengti ir jų tarpe Evangeliją skelbiama, o gi yra tokių, kurie myli tik į save panašius, gerai apsirengusius ar pajėgiančius ateiti į pamaldas, o gal ir paaukoti... Taip, rašau nusiminęs ir šiek tiek pasipiktinęs, kad taip yra, nes geriau įstatymo darbe nusikalsti, nei būti veidmainiu ar pinigų mylėtoju, nes už įstatymą yra Malonė per Kristų, o kas veidmainis - kur veda jo kelias...? Ogi tikriausiai ten kur žmonės ieško sau šlovės, kaip jau žinoma Arkos bendruomenės įkūrėjo Ž.Vanjė žodžiais apie šlovės paiešką prisidengiant tikėjimu. Tai tokie ilgaskverniai aikštėse vaikštantys ir mėgiami būti pasveikinti... Todėl ir noriu pasakyti, visų pirma sau pačiam (nors nežinau koks esu Viešpatie iki galo), o ir kitam, kad visa širdimi troškime sugrįžti prie Viešpaties teikiamos jėgos, kaip, kad apaštalai buvo ir gyveno, mokė, liudijo, kaip per juos reiškėsi Šventosios Dvasios jėga, kaip Jėzus Kristus liepė, kad sekti Jį reikia viską palikti ir atsižadėti pačio savęs. Juk net ir mažiausias gali viską su Tuo, Kuris jį stiprina. Su meile, iš meilės ir meilėje...amen.
Jėzus Kristus yra Dievo sūnus, amen :)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Na, Emanueli tu išties nusiminęs. Bet rašai teisingai. Viskas su tavim gerai, taip ir turi jaustis žmogus trokštantis artumo su Dievu. Krikščionio gyvenime yra tas prieštaravimo ženklas - jis tarsi žino tiesą, bet tarsi ir visą laiką alkanas tiesos:) Tik nemaišyk kelių dalykų - masiniai renginiai evangelizacijos yra tam, kad būtų skelbiamas Kristus(išorinis bažnyčios veiksmas), o kalbėjimas artimas, rūpinimasis vienas kitu - vidinis bažnyčios veiksmas. Abu šie dalykai reikalingi ir vienas kito pakeisti negali, ačiū Dievui, kad jis ragina kažką surasti ir skirti pinigų viešiems renginiams - gal kai kurie krikščionys atsibus, pasipiktins, kad ne taip daroma ir ims ieškoti ir daryti geriau už visokius amerikonus:)
AtsakytiPanaikintiAš, pavyzdžiui, tikiu mažąja evangelizacija, kai žmogus kalba žmogui, bet kiek aš galiu pasiekti, mes riboti, o didelės kampanijos meta iššūkį pasauliui, galbūt jos nėra tokios efektyvios,kaip norėtume, bet jos turi būti.
O dėl bendruomenės tu visiškai teisus, kai kurios užsikrėtė kažkokiu pensininkų nuopelnų virusu, ką jie darė prieš 10 - 20 metų ir vis dar galvoja, kad jos avangardas, nors seniai atsižadėjo ir jėgos ir meilės, o gyvena tik pačios savo patogumui. Kai kurios susipynė santykiuose su katalikybe ir taip prarado jėgą, kitos panoro būti pripažintos pasaulio ir labai mokytos ir protingos. Taip irgi prarado jėgą. taigi, dauguma sėdi kaip karo veteranai apsikabinėję medaliais tarsi karas jau būtų pasibaigęs. Tai tiesioginis kelias į susinaikinimą, bet jos nemato ir nenori matyt nei kur yra patys, nei kas aplink vyksta. Deja, karas nesibaigė, ir priešas nepasigailės senelių su medaliais.Jo ne tokia prigimtis.
Žmonės nepasikeitė ir Kristaus evangelija nepasikeitė, ji tokia pat efektyvi ir antgamtinė, o ne teologiniai pliurpalai. Aš tave padrąsinsiu, mes neturim nei pinigų, nei vadovų - esam mažo miestelio maža grupė, faktiškai niekas. Bendruomenė, kurioj buvom pamatėm, kad be teologinių, valdžios žaidimų vyresniaisiais ir vadovais ir pripažinimo dalykų nieko nedarys, ir išėjom, supratę, kad niekas nesikeis. Išėjom tiesiog į niekur. Per tą laiką mes išaugom daugiau kaip 10 kartų, jau nebetelpam nuomojamose patalpose. Mūsų buvusioji "teisingos teologijos" susitraukė per tą laiką iki 4 žmonių, kurie vis dar gyvena svajonėmis, kas buvo prieš 20 metų ir apžiūrinėja savo medalius. Kodėl bendruomenėse niekas nevyksta? mano galva todėl, kad ištikimybę Dievui ir tiesai žmonės iškeičia ištikimybe bendruomenei, teologinei krypčiai ar konfesijai. Dievas kalba, bet jie negirdi, nes jų teologinė kryptis kita, jie neturi laiko klausyti, nes studijuoja Bibliją, mokosi, daro darbus.Evangelija tokia pat, Emanueli, jos žmonėms reikia, retas susirinkimas, kad neateitų naujų žmonių pas mus. Sekmadienį buvo 1, trečiadienį 4, šį sekmadienį vėl bus. Rašau ne pasigirti, o padrąsinti - viskas yra taip pat, Viešpats nepasikeitė.Net ir Lietuvoj:)
O nepasitenkinimas yra Dievo kalba, kuria Jis tau kalba. Jeigu Jis ras žmogų, kuris yra nepatenkintas dabartine padėtim, Jis sugebės ją pakeisti. Todėl nesijausk kaltu dėl savo minčių, klausk Viešpaties, kaip viską pakeisti.